2007 m. sausio 15 d., pirmadienis

"Nepakeliamas būties lengvumas"

.......  mačiau vakar tik valandą, kitką vėliau žiūrėsiu.

Trojui patiktų. Tikrai erotiškas. Skoningai.



xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Nelabai įsivaizduoju, ką apie filmą “Nepakeliamas būties lengvumas” pasakytų ekspertai. Turbūt, mesteltų ką nors atsainaus. Pavyzdžiui, ta kritikė, sugalvojusi “Marijai Anuanetei” terminą “filmas-tortas”, šį gal pavadintų “filmas- keptas viščiukas”.

Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).

Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu. 

Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi. 

Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti. 

Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą. 

(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)

2006 m. lapkričio 26 d., sekmadienis

"Crank" ("Adrenalinas")





Vietoje Bondo pasirinkau daug mažiau reklamuotą, bet tikrai linksmesnį žiūralą, kuris vadinasi "Crank" ("Adrenalinas").

Filmėkas absoliučiai nerimtas, absoliučiai kenksmingas paauglių auklėjimo prasme, visai nieko doro neduodantis dorovės ir moralės prasme, niekuo neturtinantis. Jokios gelmės, jokios filosofijos ir prasmingumo.
Tiesiog linksmas ir nenuobodus laiko praleidimas prie ekrano. Man, kaipo masiniam žiūrovui. Vilnei ir Trojui nesiūlau.

http://www.kinokadr.ru/articles/2006/09/03/crank.shtml

2006 m. spalio 14 d., šeštadienis

Everything Is Illuminated

Everything Is Illuminated
Keistokas filmas, apie kurį nežinau, ką pasakyt. Išskyrus tai, kad siūlyčiau pamatyt. 
Bet esu truputį pasimetęs, tai sakydamas. Nes:
-pusę filmo buvo tikrai labai linksma;
-nors truputį nervino panašumas į Kusturicos balaganus (nemėgstu Kusturicos);
-nemažas galas prieš pabaigą atrodė nuobodokai, su dirbtinokais graudinimais 
a la Lietuvos k/s (maždaug Žalakevičiaus "Fakto" stiliumi);
-truputį trikdo tas holivudinis būdas vaizduot Ukrainą su čekų bei visokių balkaniškų "džindžičių" pagalba... koloritas gavosi tikrai madingai "europietiškas"...
 

Bet visumoje- patiko. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

priminė tą australietės filmą "Japoniška istorija", trupučiuką susišaukia. Nors anas japonas vyko Australijon visiškai kitokiu tikslu, negu šitas jaunas žydukas atvyko Ukrainon. Tikslai nepanašūs, bet smarkiai panašiai atrodo abu šie "kaip iš Mėnulio nukritę" rimtuoliai, tokie keisti jiems nesuprantamoj (o dar labiau- jų nesuprantančioj) aplinkoj. Keisti, juokingi ir paslaptingi. 

Dialogas: herojai važiuoja per kažkokį ukrainietišką Didžiasalį, ar N.Akmenę. Apleisti blokiniai penkiaaukščiai išdaužytais langais, surūdiję balkonai. Amerikonas išgąstingu balseliu teiraujasi:
-Kas čia?
-Nieko ypatingo. Sovietija.
- Bet kas čia atsitiko? (What happened?)
-Nepriklausomybė.

Kai sutikti kelyje personažai truputį pasimeta nuo amerikono keistumo, jiems sakoma: 
-Jūs atleiskit, jis toks jau yra... Jis netgi MĖSOS NEVALGO.
Mėsos nevalgymas ukrainiečiams yra TAIP originaliai atrodantis dalykas, kad visos kitos keistenybės yra smulkmenos.




http://www.imdb.com/title/tt0404030/
http://www.obuolys.lt/kinozona/movie.php?MovieID=3199
http://www.rottentomatoes.com/m/eve...is_illuminated/

2006 m. spalio 1 d., sekmadienis

Romano Polanskio "Oliveris Tvistas"

>>>>>>>>>>>>>>>>>>



O Romano Polanskio "Oliveris Tvistas"- patiko. 
Nors kai kurie specialistai kritikuoja, kad filmas per "šaltas". Nežinau. Nesu skaitęs Dikenso, nesu matęs kitų ekranizacijų. Todėl man buvo visai gerai.

....sukrėtė šimtametės britų civilizacijos didybė. Mums, barbarams, visai nesuvokiama ir neįsivaizduojama yra girdėt, kaip policininkas, tempdamas už pakarpos pagautą mažametį kišenvagį, kreipiasi į jį "sir". Su dešimtmečiu snargliumi kalbasi taip mandagiai ir manieringai. Aplamai- visi tie valkatos atrodo daug civilizuočiau už mūsų "Spaudos klubo" kontingentą...
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vilnis:
Na, čia Dikenso stilius.  Galiu nuraminti, kad šiais laikais jau yra anglų, kurie jau nebe manieringi. Nors visada prisiminsiu, kaip sėdėjau Londono aerouoste ir priešais atsisėdo toks tipas, kuris su žmona taip šnekėjo, kad buvau įsitikinusi, kad jis - koks nors lordas. Paskui, kai pamačiau jūreiviškas tatuiruotes ant jo rankų, tai truputį suabejojau.  
Dar yra įstrigusi pastaba iš Paulinos Pukytės knygelės apie gyvenimą Londone, kad toji kvaila užsienietiška mada - susitikus pažįstamus bučiuotis - prigijo ir Londone, nors anglams tai tragiškai netinka ir matosi, kad jie nejaukiai jaučiasi, bet ką padarysi - tokie modernybės reikalavimai. 

..... pažiūrėjau tą Polianskio "Oliverį Tvistą". Iš senesnių ekranizacijų atsimenu tik miuziklą, tai nėra su kuo lyginti. Pritrenkia Poliansko absoliutus detalumas vaizduojant tuos laikus. Šito filmo negalima dubliuoti, nes balsai ir tarmės yra filmo dalis. Turi girdėtis visi šveplavimai, nes veikėjai su išbyrėjusiais dantimis, ir palyginimui kontrastuojantys manieringi ponų vogravimai.
O dėl filmo šaltumo negaliu nieko pasakyt. Galbūt kritikai susijaudino, kad nelabai pabrėžta Nensės tragedija, šita Nensės ir Bilio Saikso tema visada buvo labai mėgiama visų interpretatorių. Be to, kiek prisimenu, pačioje knygoje daugiau sentimentalumų įdėta, kažkokios Oliverio kilmės istorijos ir laimingi atskleidimai. Manau, kad Polianskis santūriai atrinko knygos geriausius dalykus ir juos paakcentavo.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Knygos nebuvau skaitęs, todėl man visai paprasta buvo žiūrėti tą filmą. Neturėjau jokio reikalo lygint, negaliu sakyt, kad tas ar anas parodyta ne taip. 
Tik tiek, kad noro būtinai dabar perskaityt knygą šitas filmas nesukėlė. Bet Dikensu aplamai- susidomėt paskatino. Už ką jam esu dėkingas.