2006 m. liepos 2 d., sekmadienis

"Broken flowers"

2005 m. Grand Prix laimėtojas ponas Džimas Džarmušas mane pamalonino filmuku "Broken flowers."

 
Maestro visame savo gražume. Įspūdingas, kaip ir jo filmai.  

>>>>>>>>>>>>>>>>

Nelabai netgi sugebu suprast, kaip jis tai padaro. Rodos, nieko ypatinga, absoliučiai paprasti filmukai, bet kažkokia magija juose yra. 

Na, ir tikrai labai man visada įtinka jo filmų garso takeliai. Muzika. Irgi paprastutė, bet labai vietoj, ir užkeri. Pageidauju, kad pasiklausytumėt, kokia melodija prasideda filmas:
http://www.brokenflowersmovie.com/home.html

Turinį perpasakot visai kvaila būtų, nes siužetas visiškai paprastutis, pagal tokį scenarijų, atrodytų, tik niekingą komedijėlę galima būtų padaryt... ir tai dar kažin. 

The resolutely single Don has just been dumped by his latest lover, Sherry. Don yet again resigns himself to being alone and left to his own devices. Instead, he is compelled to reflect on his past when he receives by mail a mysterious pink letter. It is from an anonymous former lover and informs him that he has a 19-yearld son who may now be looking for his father.

Don is urged to investigate this "mystery" by his closest friend and neighbor, Winston, an amateur sleuth and family man. Hesitant to travel at all, Don nonetheless embarks on a cross-country trek in search of clues from four former flames. Unannounced visits to each of these unique women hold new surprises for Don as he haphazardly confronts both his past and, consequently, his present.


 
Žmogus labiausiai už viską mėgsta vienatvę, savo sofą ir televizorių. Ramus ir nieko nenorintis. Staiga susigalvoja (kaimyno priverstas...) aplankyt visas savo buvusias prieš 20 metų panas. 
Ir štai šita jo ekskursija nufilmuota taip "kasdieniškai", taip "paprastai" ir "reportažiškai", kad po filmo jaučiuosi, lyg Amerikoj pabuvęs, lyg pas tikrus žmones po namus vaikščiojęs. Labai įtikinama viskas. Na, kas matėte filmą "Žvilgsnis į Žemę", suprantat, apie ką kalbu. Ten irgi buvo jausmas, lyg iš tikrųjų slampinėji po Paryžių, Romą, Helsinkį. Ten buvo dideli miestai, o čia- kaimeliai ir gyvenvietės.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:
Fanta, Tu nesupyk, įdėsiu vieną Tavo citatą  
Citata:
fanta rašė:
Kažin, kas yra tas DŽARMUŠAS, kodėl jį dabar taip madinga garbint??? Jau kuris laikas jaučiu didelį savo nepilnavertiškumą šiuo atžvilgiu. Vis girdžiu (skaitau, matau) visur "ach, fon Trieras!, ach, Kusturica!, ach, Džarmušas!" Anksčiau, kai būdavo sakoma "ach, Felinis, ach, Bergmanas, ach, Tarkovskis"- jų filmų irgi žiūrėti nesugebėdavau, ne mano nosiai ir jie buvo, bet nors suprasdavau, kodėl jie laikomi genijais, ką juose žmonės randa, įsivaizduot galėjau ir stengtis. O apie šituos... Nugi niekaip nesigauna prisiverst net įsivaizduot. Gal senatviškas sukalkėjimas nebeleidžia? 
Tikiu, kad negalima spręst apie kūrėją tik iš vieno paties nuobodžiausio jo kūrinio, kurio taip ir nesugebėjai net įpusėt... Čia aš apie "kavą su cigaretėm" to Džarmušo... Kitko nemačiau, bet- kas baisiausia- jau ir nebegaliu, jau ir surišę nebepriverstumėt!! Kaip nebepriverstumėt ir susižavėt Kusturica bei Šarūnu Bartu. Koks bjaurus yra tas sklerotinis marazmatiškas konservatyvumas gyvenimo saulėlydyje, koks niekingas nebesugebėjimas priimti nieko naujo, nepažįstamo, nesavo, svetimo, modernaus, europietiško...

Atradau ją, nes norėjau jums vėl paduot nuorodą į interviu su Jarmuschu iš vieno lenkiško žurnalo (buvo publikuota Bernardinuose), čia kalbama ir apie šitą filmą. Tada į tą mano nuorodą Tu reagavai taip. Įtariu, kad net neskaitei to pokalbio. Siūlau dabar paskaityti:
Jimas Jarmuschas apie "Sulaužytas gėles"

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Tarp kitko, matau, kad tada man užteko proto pasiteisinti: "negalima spręst apie kūrėją tik iš vieno paties nuobodžiausio jo kūrinio, kurio taip ir nesugebėjai net įpusėt..."

Ir dabar manau, kad "Kava su cigaretėmis" yra nuobodus filmas. Ir nykus. Iš kur galėjau žinoti, kad ne visi to Džarmušo kūriniai yra tokie? Negalėjau. Dabar jau žinau. (Keista, kad taip gavosi. Juk buvau pasižadėjęs, kad surišę nebepriverstumėt... Gal todėl taip gavosi, kad niekas nebuvo surišęs.  )