apie Odesą...

Citata:

troy rašė: su filmu įtariu bus kaip man su Odesa,tikruoju miestu.Odesą pamačiau į perestroikos pabaigą ir ji man liko miestu paprastu, be dvasios. Toks nusivylimas.

Turiu įtarimą, kad "tos dvasios", kurios ten ieškojai, niekad ir nebuvo. Tiesiog kelios kartos žydų menininkų išsijuosę gyrė SAVO miestą, sukūrė legendą, vardu Odesa (krasavica u moria). O mes nuvažiavę ten pamatydavom tiesiog ganėtinai eilinį sovietijos miestą. Jei ir ne tokį nykų, kaip koks nors Charkovas ar Konotopas, tai tik todėl, kad prie jūros. 
Aš irgi tikėjausi KAŽKO, prisiklausęs Utiosovo dainų, prisižiūrėjęs filmų ir KVN. Kai manęs žmonės klausė, kokio velnio važiuoju į tą Odesą, ką ten ruošiuosi veikti, atsakiau: "nežinau, tiesiog noriu pereit per Deribasovskąją. pažiūrėt, kas tai yra".
Dar toli gražu nebuvo jokios perestroikos. Dar buvo gyvi ir stiprūs Lionia Brežnevas ir Volodia Vysotskis. Bet Siniavskis, turbūt, jau buvo tapęs Abramu Tercu, Gorbulskis jau šildėsi prie Raudonosios jūros, Aušra-Marija Jurašienė mums pasakojo apie laisvę per radiją, naktimis. Taigi, gal Odesa jau buvo pateriojusi dalį savo kolorito. O gal ir visas jis jau buvo in Brighton Beach. 
Na, atvažiavau tada... Pamačiau virš gelžkelio stoties parašyta: "ODESSA". Išėjau į gatves dairytis stebuklų. Buvo dar labai ankstyvas rytas, "barchatnyj sezon". Stebuklų nesimatė, nors jautėsi, kad esu ne namie. Tada pirmą ir vienintelį gyvenime kartą mačiau miestą, taip neįsivaizduojamai gausiai apdergtą balandžių. "Kur pažvelgsi- visur balta...",- anot mūsų poezijos klasiko. Tada pirmą ir vienintelį gyvenime kartą mačiau kiemsargius, taip uoliai plaunančius šaligatvį, laistančius vandeniu iš guminių šlangų. Jau po pusvalandžio miestas tapo gana švarus ir šviežias. Kol dar neapspjaudytas "semečkų" lukštais. 
Pagaliau suradau kryžkelę, kur ant namo kampo kabėjo lentelė: "ul. DERIBASSOVSKAJA". Pažvelgiau į kairę, pažvelgiau į dešinę... Gatvė, kuri vadinosi "Deribassovskaja", niekuo ypatingu nesiskyrė nuo gatvės, kuri vadinosi kitaip. Tokia pat nuobodi, kaip ir visi tarybiniai "brodai", kaip kur nors Šiauliuose arba Gardine. Nuobodi svetimiems lankytojams, pati nuostabiausia pasaulyje- saviems šlifuotojams. 

Paskui, jau smarkiai vėliau, radau Odesoje vis tik keletą dalykų, kurie man padarė įspūdį, pasirodė romantiški, įsiminė. Bet apie tai gal vėliau kada nors. Juo labiau, kad tai, kas man ten buvo gražu- buvo gal ne tiek, kaip sakoma, "blagodaria Odesse", kiek "vopreki Odesse". ... 
Tiesiog, kai žmogui netenka lygint, kai jis neuostęs nei Italijos, nei Graikijos pakrančių, kai jis apskritai yra sausumos žiurkė- jam labai romantiška ir kelionė keltu iš Smiltynės, pasidairant į žavias tepaluotas padangas, iškabinėtas ant Dangės krantinių, į keletą laiviūkščių, į keletą laivų tolumoj. 
Žodžiu, noriu pasakyt tik tiek, kad kelionė "vodnym tramvaičikom" nuo Odesitų pliažo "Rivjera" (pavadinimas netarybiškai romantiškas, gal kiek per romantiškas tokiai purvinokai vietai, maždaug Melnragės nykumo...)..., taigi- pasiplaukiojimas nuo Rivjeros iki Jūrų uosto užtruko kur kas ilgiau ir buvo smarkiai vaizdingesnis, negu kelionė maršrutu Smiltynė- Montės pr. Pietietiškas koloritas, vakare ten jūra alsuoja savotiškai, galima net prisiminti Gryno "Raudonas bures" arba Paustovskį...