The Black Dahlia

žiūriu tokį vieną dideliai išgirtą Brajano De Palmos... na, gal irgi skaitosi trileris? o gal- tik paprasčiau- detektyvas..., nežinau. Vadinasi jis lietuviškai (kaip ir rusiškai)- "Juodoji orchidėja". Originale, tiesa, jurginas... (The Black Dahlia).
Apie kažkokią 40-aisiais buvusią labai garsią detektyvinę istoriją, kai Holivude ar kur ten buvo paslaptingai nužudyta kažkokia artistė..., žudiko taip ir nerado... ir t.t. 

Tai va, žiūriu tą filmą gabaliukais po truputį, ir gal ir neblogas filmukas, ir dailioji-simpatiškoji-putlioji Skarlett jame vaidinasi, tai ir turiu jį visą taip ir žiūrėt, nors NĖ VELNIO NESUSIGAUDAU, kas tenai vyksta! Tookiu durnium jaučiuosi, kad net miela ir graudu! Suvokt siužetą ne mano nosiai. Ir jaučiu, kad ir netgi viską pažiūrėjęs iki galo, taip ir liksiu nieko nesuvokęs. Nežinau, ką reiks daryt. Yra 3 variantai:
1. Bandyt žiūrėt vėl iš naujo antrą kartą, tikintis dabar jau kažką suvokt;
2. Ieškotis skaityti knygą, arba bent jau internete apie tą bylą ( www.bethshort.com );
3. Nusispjaut ir ramiai pamiršt. 

Manau, kad bus trečiasis variantas. 

Paliksiu tą filmą geriau trileriuose nusimanantiems.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Prisipažinsiu, kad nelabai patikėjau Fantos nuomone apie "Black Dahlia", arba kaip rusai pavadino - "Čiornaja Dalaja". Bet dėl visa ko vakar išstudijavau Fantos nurodytą puslapį, skirtą tos aktorės žmogžudystei, išdrįsau net žvilgterėti į vieną nemalonią nuotrauką (mat ta žmogžudystė buvo labai žiauri, moteris buvo gerokai supjaustyta ir perpjauta). Paskui pabandžiau įsivaizduoti Skarletę juodaplaukę - galvojau, kad Skarletė turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį ir ...
Skarletė vaidino pagrindinį moters vaidmenį, bet buvo kaip visada graži blondinė. Tiesa, ne mažesnį vaidmenį vaidino Hilari Swank ir toji buvo juodaplaukė. Bet irgi ne Juodoji Dalija. Toji nužudytoji aktorė buvo vienas iš gausybės to filmo įvykių, kuriuose, tiesą sakant, aš irgi nelabai susigaudžiau.  
Niekinis filmas. Matyt specialiai prie jo verslininkai išleido ir knygą, kad nieko nesupratę žiūrovai galėtų nusipirkti ir pasiskaityti kaip baleto programėlę.

"Nepakeliamas būties lengvumas"

.......  mačiau vakar tik valandą, kitką vėliau žiūrėsiu.

Trojui patiktų. Tikrai erotiškas. Skoningai.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nelabai įsivaizduoju, ką apie filmą “Nepakeliamas būties lengvumas” pasakytų ekspertai. Turbūt, mesteltų ką nors atsainaus. Pavyzdžiui, ta kritikė, sugalvojusi “Marijai Anuanetei” terminą “filmas-tortas”, šį gal pavadintų “filmas- keptas viščiukas”.

Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).

Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu. 

Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi. 

Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti. 

Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą. 

(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)