Trojui patiktų. Tikrai erotiškas. Skoningai.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Nelabai įsivaizduoju, ką apie filmą “Nepakeliamas būties lengvumas” pasakytų ekspertai. Turbūt, mesteltų ką nors atsainaus. Pavyzdžiui, ta kritikė, sugalvojusi “Marijai Anuanetei” terminą “filmas-tortas”, šį gal pavadintų “filmas- keptas viščiukas”.
Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).
Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu.
Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi.
Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti.
Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą.
(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)
Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).
Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu.
Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi.
Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti.
Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą.
(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą