"Gegen die Wand" (Galva į sieną)

>>>>Lietuviškai filmas pavadintas "Galva į sieną".

lt.vikipedijoje apie režisierių parašyta taip:

Fatih Akin (1973 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių-turkų kino riežisierius. Turkų kilmės Fatih Akin'as gimė 1973 m. rugpjūčio 25 d. Hamburge. 1994 m. pradėjo sudijuoti Hamburgo Menų Koledže. Studijavo regimąją komunikaciją. 1995 metais sukūrė scenarijų ir nufilmavo trumpametražį filmą „Sesin-Tu esi vienintelis“ (vok. „Sensin – Du Bist Es!“), kuri gavo publikos abdovanojimą Hamburgo trumpametražių filmų festivalyje.Dar besimokydamas koledže 1998 m. režisavo pilnametražį filmą „Trumpas ir aštrus šokas“ (vok. „Kurz und schmerzlos“), kuris Lukarnos (Šveicarija) kino festivalyje laimėjo „Bronzinį leopardą“ ir „Pjero“ prizą geriausiam jaunam režisieriui Bavarijos filmų festivalyje. Vėliau jis režisavo tokius filmus kaip „Liepą“ (Im Juli) 2000 m. , „Mes užmiršome grįžti“ (Wir haben vergessen zurückzukehren) 2001 m., „Solino“ 2002 m. Jo filmas „Galva į sieną“ (Gegen die Wand ) gavo kelis apdovanojimus ir buvo ypatingai sėkmingas. Šis filmas buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“ Berlyno filmų festivalyje.

Filmas dažniausiai pristatomas kaipo melodrama. Nežinau, gal ir toks žanras. Kaip ten bevadint- esu sužavėtas. Filmas puikus. Net nerandu jokios smulkmenėlės, prie kurios galėčiau prisikabinti. Kad kai kurios scenos atrodo truputį nerealios, truputį dirbtinės, sugalvotos, "filmiškos"? Bet tai irgi pilnai įsipaišo į žanrą, tai tiesiog menas, o ne gyvenimo atvaizdavimas "viens prie vieno". Tiesiog romantika. 
Filmas žiauriai romantiškas. Ne saldus, ne koks nors ašaringas, o tiesiog žiauriai romantiškas. Trupučiuką sentimentalus, bet tas sentimentalumas pateiktas itin skoningai. Kažkada- labai seniai- tarybiniams žiūrovams tokio tipo sentimentalumo etalonas buvo Klodo Leliušo "Vyras ir moteris". Dabar, aišku, kiti laikai ir kitokie etalonai jau. Ir šitas filmas atrodo kitaip. Kur kas kietesnis. 
Formos prasme man irgi labai patiko. Nežinau lietuviško termino, rusiškai tai vadinasi "rvanyj ritm". Žodis "trūkčiojantis" man neskamba šia prasme. Nieko nėra užtęsta, nieko pertempta, scenos eina "persidengdamos", lyg pokalbis, kai pašnekovai kažką skuba pasakyt, nelaukdami, kol pasibaigs prieš tai skambėjęs kito sakinys, bet tai nėra neišklausymas, tai nėra pertraukimas, tai tiesiog skubėjimas išsisakyt, negaištant nebūtino laiko. 
Kietas garso takelis. 
Truputį egzotiškas, gerokai laukinis aistringumas vakarietiškam įpakavime. 

Nežinau, ką pasakys apie šitą filmą mūsų turkai- Trojus ir Vilnis. Gal bus priekabūs, gal jiems nepatiks, kad kažkas neatitinka teisingo turkiškumo kriterijų. Nežinau. Nes man turkiškumai (ir aplamai visi rytietiškumai) yra tiesiog "čiurkiška", gerokai svetima, gerokai gąsdinanti egzotika, kuria paprastai neskubu žavėtis. Todėl negaliu žinot, ar patiks Trojui, ar patiks Vilnei. 
Bet man atrodo, kad jiems būtina pamatyt. 

Ir būtina pamatyt visiems, kam patinka geras kinas. 

   

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Mano turkiško supratimo šitas filmas nepažeidė. Labai teisingai parodyta, kaip vakarietiškoji visuomenė žlugdo turkus. Šlykšti, puliuojanti, beprasmė visuomenė, kurioje beviltiškai skęsta kiekvienas pavienis žmogus. Ar net poromis. Ar net šeimomis. Tiesa, kartais tas purvas ar pelkė sudaro dviejų skęstančiųjų neteisingą įspūdį, kad jie vienas be kito nebegali. Bet tik Turkijoje kiekvienas atranda dvasios ramybę. Viskas teisinga.

(o filmas, beje, patiko, kaip ir Tavo įvertinimas, nurodantis gerą filmo savybę - kietumą ir sentimentalumą  )

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

"tik Turkijoje kiekvienas atranda dvasios ramybę". 

Nežinau, iš kur ištraukei tokią išvadą. Tame filme aš tokios išvados nepastebėjau. Jokios "dvasios ramybės" filmo pabaiga nerodo. Ir finalas mažai panašus į happy-end'ą. 

Bet nesvarbu. Man patiko, kad Tau patiko. 

"Stranger Than Fiction"

Vilnis:

Žiūriu visai neblogą filmą "Stranger Than Fiction". Lietuvių kino platintojai tą filmą pavadino "Sukurtas Haroldas", o rusai - "Персонаж". Istorija, panaši į Čarlio Kaufmano struktūras, tačiau nustebusi aptikau, kad scenaristas ne jis. Dar įdomūs vaidmenys: puikus - tiesiog labai puikus - Dastinas Hofmanas ciniško literatūrologo vaidmenyje - į jį vargšas Haroldas kreipiasi, kai vis labiau įsitikina, kad jis yra kažkieno rašomo pasakojimo personažas. Ema Thompson neblogai parodijuoja į kūrybinę krizę įpuolusią autorę, vis nežinančią, kaip pasielgti su Haroldu.
Aplamai, kai pasakoju, atrodo, kad visiškos nesąmonės, tačiau filmas taip gyvai pastatytas, kad žiūrėti labai įdomu. 
Pasidedu nuorodą į Сергей Васильев-младший recenziją - paskaitysiu, kai pažiūrėsiu antrąjį filmo failą:
http://cn.com.ua/N457/culture/cinema/

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Nežinau, kas tas Kaufmanas. (Įtariu, kad ne man jis, bet paskui kada nors pasidomėsiu...). O apie Dastiną Hofmaną pasakysiu, kad jis, žinoma, man patinka, bet jis VISADA VIENODAS, ką bevaidintų. Ir personažai jo daugmaž visi vienodi. Žinoma, tuo pačiu ir visi vienodai žavūs. 
Tą patį galima sakyt apie visas žvaigždes, aišku. Bet apie šitą ypač.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Filmas labai patiko. Tinkami akcentai. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Nevadinčiau Hofmano personažo (to kritiko) labai cinišku. Tiesiog "patyręs", "visko matęs" ir t.t. Kur kas daugiau juokingo mielo cinizmo rodo ta simpatiškai putli rašytojos asistentė. :)

Labiausiai man patiko 2 vietos : 
1) scena, kur literatūrologas įtikinėja personažą Haroldą, kad tas tiesiog PRIVALO mirti, nes kitaip knyga gausis niekam tikusi, prasta;
2) scena, kai personažas ateina pas rašytoją ir ji PAMATO jį gyvą, tikrai egzistuojantį. ir nežino, ką su juo daryt. 

Šaunus filmas. 
Nors, po teisybei, turintis tą pačią bėdą, kai ir knyga apie Haroldą. Jam būtų labiau tikusi liūdnesnė pabaiga. :) Didžiojo meno tikslais Haroldą reikėjo vis tik nužudyt. ... :)
Bet tada būtų buvę liūdniau ne tik Haroldui, bet ir žiūrovams. Užtai labiau patiktų kritikams. :)