"Popiół i diament"

Sugundėt savo plepėjimais apie "Pelenus ir deimantą", nutariau, kad ir man reikia jį prisimint. Įdomu buvo, kaip atrodys dabar. Nes buvau matęs tikrai labai seniai ir atsimenu tik tiek, kad buvo stiprus filmas. O visa kita atmintyje buvo tik migla. 
Taigi, teko susirast ir pažiūrėt. .....

 

Apie filmą. Na, žinoma, nedrįsčiau pasakyt, kad nepatiko. Net jeigu taip ir būtų- gal jau nutylėčiau. Nors ir naxalas, bet ne iki tokio laipsnio...
Geras jis, žinoma, dar ir dabar. 
Nors- vis tik laikas daro savo- šiandien kai kurie dalykai atrodo truputį nebe tokie genialūs, o netgi truputį deklaratyvūs. O kai kurie tiesiog po to dar ir per daug matyti vėliau. Kad ir tas baltas arklys, pvz. ....
Išvis, žiūrint filmą, sunku atsikratyti vėl ir vėl išlendančio Žalakevičiaus. Suprantu, kad Wajda nuo Žalakevičiaus nenusirašinėjo. O va, atvirkščiai- kas žino... Gal irgi ne. Gal tiesiog tas laikmetis turėjo savo kinomadas ir savo kinoatradimus, kurie vėliau buvo tiražuojami ir pavirto štampais. 
 

Ir vis tiek negalima pasakyt, kad filmas pasenęs. Jame yra daug mulkmenų, kuriose galima kiekvieną kartą vis ką nors naujo įžiūrėt. (Kaip visada būna su genialiais kūriniais).

Filmo pabaiga tikrai įspūdinga. Nors šiandien ją žiūrėjau jau kitaip, negu "priklausė pagal kritikų nurodymus". Nei kraujo dėmės ant skalbinių, nei hamletiškas bėgimas per dirvoną man jau nedaro tokio didelio įspūdžio. Kinematografiniai triukai, ir tiek. Kur kas stipriau žiūrisi rytinis girtų pavargusių vyrų ir moterų polonezas. Girtų muzikantų prievartaujamas Šopenas skamba truputį klaikiai, tos rytmečio moterys nemigos ir girtumo iškankintais veidais. Gal anos baltos-raudonos paklodės ir simbolizavo Lenkijos spalvas, nežinau to. Gal. Bet tikrai negalėjau atsigint minties, kad tas pagiringa kompanija, šokanti išvargusį, kvailą- ir kartu savotiškai kvailai didingą- polonezą A-dur, simbolizuoja "naująją Lenkiją"- PRL. 
Gal man taip atrodė todėl, kad visą mano gyvenimą tas polonezas buvo Varšuvos radijo šaukiniai. Ir išvis jis yra "lenkiškumo simbolis". 
Jei neatsimenat- galite paklausyt ir prisimint:
http://www.wrzuta.pl/audio/NR6pjEUf...-_polonez_a-dur

>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>

Kadangi čia kažkaip staiga tapo madinga prisimint Cybulskį ....
(gal todėl, kad lapkričio mėnesį bus "jam jau 80"? fui, kaip kvaila. nemėgstu jubiliejinio garbinimo...) 
- garbintojams nuoroda: 
http://www.cybulski.net.pl/

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

....polonezą...... filme jis tikrai skambėjo sudarkytas. Kaip ir visa didinga šalies praeitis. Prieš tai teko išklausyti kareiviškas rusiškas dainas, ir net ne fone, o savo garsumu beužgožiančias beprasmėmis pradedančias atrodyti pan majoro ir pan poručiko kalbas apie pasipriešinimą. O Tavo aprašytoji metafora tokia dviguba. Tuometiniai cenzoriai šioje scenoje galėjo su pasitenkinimu įžiūrėti tik žemai smukusias buržuazinės Lenkijos atliekas - grafus ir pulkininkienes...
Kas dar... Keista, filme tiek daug visokių simbolių ir užšifruotų reikšmių, o jis taip natūraliai žiūrisi -taip žmogus nepastebėdamas išgeria tyro vandens.

Netyčia namie radau tą Macaičio knygą, iš kurios Buka perrašė ištrauką. Tai irgi savo indėlį įnešiu:

Citata:

Žinia, kino šedevrų nesuplanuosi. O vis dėlto 1958 metais, kai buvo filmuojami "Pelenai ir deimantas", visa lenkų spauda skyrė jiems padidintą dėmesį, tarsi žadėdama neeilinį kūrinį. Vos jam pasirodžius ekranuose, sprogo arši diskusija. Populiarus savaitinis žurnalas "Film" išspausdino ne įprastinę vieną, o net keturias recenzijas! Visos skirtingos, visos piktos, visos prieštaringai vertinančios ir politinį filmo skambesį, ir jo nekasdienišką estetiką. Buvo kuo susidomėti! Deja, tada mums buvo prieinamas anaiptol dar ne pats kontroversinis filmas, o -- ir tai neblogai! -- lietuvių kalba išleistas Ježio Andžejevskio to paties pavadinimo romanas, kurio paskutinieji žodžiai, nukreipti į reliatyvios taikos sąlygomis nušautą herojų ("Žmogau, kodėl gi tu bėgai?"), smigo sąmonėn kaip durklas, vertė ir mane prisiminti pokario metais įvairiuose Biržų krašto miesteliuose bei kaimuose matytas brolžudiškos kovos aukas -- arba pagarbiai, su raudonais kaspinais pašarvotas, arba suverstas kaip papuolė, basomis kojomis, išniekintais veidais, kur nors prie Vabalninko bažnyčios šventoriaus... Lietuvoje konfrontavo "miškiniai" ir "liaudies gynėjai". Lenkijoje -- Armija Ludova, kuri paskui bus įtraukta į socializmo kūrimą, ir Armija Krajova su vadovybe Londone, po pergalės savoje žemėje tragiškai atsidūrusi už įstatymo ribų, nenorėjusi patikėti šiuo istoriniu absurdu ir todėl, kaip mūsų "miškiniai", tęsusi ginkluotą kovą. Oficialiosios istoriografijos pastarieji ilgai buvo paprasčiausiai užbraukiami -- neanalizuojant, tik konstatuojant: "reakcionieriai", "išdavikai". Gal tik 1988 metais plačiau prabilta apie tikrąsias pokario tarpusavio kovų Pabaltijo kraštuose šaknis: apie Molotovo-Ribentropo nusikalstamąjį paktą, atvėrusį Hitleriui vartus į Lenkiją, o Stalinui -- į Lietuvą, apie lenkų karininkų sunaikinimo akciją Katynėje, stalinistinių represijų nuojautą, neleidusią patikėti tyrais "didžiojo kaimyno" ketinimais. O kino režisierius Andžejus Vaida, pasitelkęs Andžejevskio romaną, sugebėjo tą pasakyti dar prieš trisdešimt metų -- žinoma, ne tiesiogiai (politinės cenzūros įnagiai tada dar nerūdijo!), bet ir ne kokia perdėm užšifruota paraboline kalba -- galingais šokiruojančiais meniniais vaizdais, su giliausia simpatija traktuotu pagrindinio herojaus -- jauno Armijos Krajovos kario Maceko Chelmickio (Zbignevas Cybulskis), patekusio į situaciją be išeities, paveikslu.