1804 m. rugsėjo 11 dieną mes savotišku karavanu pajudėjome iš Vienos. Tėvas su dviem mano seserimis ir ūkvede įsitaisė dengtoje karietoje, ponia Frank ir aš - dvivietėje karietaitėje. Ant pasosčių sėdėjo po tarną. Trečias tarnas, kambarinė ir virėja važiavo iš paskos brika. Tėvas man pavedė vadovauti kelionei. Įpratęs važinėtis vienas pačiu didžiausiu greičiu, aš vargiai susidorojau su Šia prievole, nes sunkios, labai prikrautos karietos riedėjo lėtai, nors buvo kinkoma daug pašto arklių. Gana vėlai pasiekėme poilsio vietą; tėvas rimtai pyko ant manęs; bet tai atleistina, nes jam nakties oras - ne į sveikatą. Tėvo peršalimas privertė mus sustoti Krokuvoje, kurią pasiekėme rugsėjo 20 dieną. Jis tuoj pat atgulė ir nesikėlė 36 valandas, o mes baiminomės, kad neatkristų kovo mėnesio liga. Laimė, visam išprakaitavus paaiškėjo, kad būta laikino karščiavimo. Mes patogiai įsikūrėme puikioje Sid-lovskio smuklėje. Vakarų Galicijos vyriausiojo gydytojo daktaro Lorano ir keleto Krokuvos universiteto profesorių dėka maloniai leidome laiką. Vos tėvui pasijutus geriau, apžiūrėjau šito seno, tokio svarbaus Lenkijos istorijai miesto įdomybes; aplankiau gydymo įstaigas, kuriose austrų vyriausybė buvo įvedusi šiokią tokią tvarką. Nuvykau ekskursijon į Veličkos druskynus. Kadangi buvau sušilęs, susigriebiau lengvą dizenteriją, kurios atsikračiau,
nedelsiant išgėręs gana didelę dozę laudanum liąuidum Sydenha-
mv
Rugsėjo 24 dieną išvykome iŠ Krokuvos ir pasukome į Liubliną. Keliai baigėsi, teko važiuoti per smėlynus. Pasigėrėjome gražiais Vyslos vaizdais. Ten judėjimas labai gyvas dėl prekybos tarp Triesto ir Rusijos. Žmonės, matėsi, gyveno gerai, bet nešvariai. Liubline apsigyvenome pas našlę Pfeferkorn. Pasijutome labai nepatogiai. Mus apgulė žydai prekeiviai, siūlydami savo paslaugas. Jie ypač spekuliavo pinigų mainais.
Ilsėdamiesi Liubline, matėme pravažiuojant kunigaikštienę Čartoriską - Austrijos maršalo kunigaikščio Adomo Žmoną, Vilniaus universiteto kuratoriaus motiną. Ji kažkur vyko iš savo rezidencijos Pulavuose2; jos gurguolė mums leido įsivaizduoti, kaip keliauja lenkų magnatai. Pusdieniu anksčiau pasirodo lovų, kilimų, drabužių, indų, virtuvės rykų, maisto, vynų, porterių, likerių prikrauti furgonai ir brikos. Tarnai viską paruošia karčiamose (tam tikros smuklės, kur mažai kambarių su neišdaužytais langų stiklais), kad atvykę šeimininkai rastų valgio ir paruoštą gultą. Jie pastato lovas, išdėlioja tualeto reikmenis taip, kad patalpa kuo daugiau panėšėtų į ponų būstą. Gausiai viską iškvėpina. Karčiamose to itin reikia, nes jas paprastai laiko žydai, juos aprašysiu kitąkart. Išvykdami magnatai ne kažin ką tesumoka: tik už malkas, šiaudus ir pašarą arkliams.
Kelionėje ir mes pasekėme tokiu pavyzdžiu, pasiimdami būtiniausių maisto produktų atsargų; kuo giliau leidomės į šalį, tuo labiau pravertė šis atsargumas.
Tiraspolyje atsisveikinome su Austrijos karalyste. Persikėlę per Būgą, patekome į Brest Litovską; kazokai labai mandagiai atkėlė mums vartus į Rusijos imperiją. Aš buvau matęs tuos barzdočius Suvorovo armijai atsidūrus prie Vienos vartų, ir jų išvaizda manęs nenustebino. Greitai turėjau progą įsitikinti, kad jie ne tokie baisūs ir sukalbamesni už rusų muitininkus. Jų viršininkas mus priėmė, beje, labai padoriai ir netgi pakvietė arbatos, tačiau malonus sutikimas veikiai aptemo. Viršininkas pasakė, kad finansų ministras pranešęs apie mūsų atvykimą, bet įspėjęs, kad mes, kaip Vilniaus universiteto profesoriai, turime teisę kiekvienas pasiimti frankų už 3 tūkstančius rublių. Jis pridūrė: „Kadan-
Tiraspolyje atsisveikinome su Austrijos karalyste. Persikėlę per Būgą, patekome į Brest Litovską; kazokai labai mandagiai atkėlė mums vartus į Rusijos imperiją. Aš buvau matęs tuos barzdočius Suvorovo armijai atsidūrus prie Vienos vartų, ir jų išvaizda manęs nenustebino. Greitai turėjau progą įsitikinti, kad jie ne tokie baisūs ir sukalbamesni už rusų muitininkus. Jų viršininkas mus priėmė, beje, labai padoriai ir netgi pakvietė arbatos, tačiau malonus sutikimas veikiai aptemo. Viršininkas pasakė, kad finansų ministras pranešęs apie mūsų atvykimą, bet įspėjęs, kad mes, kaip Vilniaus universiteto profesoriai, turime teisę kiekvienas pasiimti frankų už 3 tūkstančius rublių. Jis pridūrė: „Kadan-
42
gi užsieniečių karietos neįleidžiamos į Rusiją, tai aš jas įkainosiu šešiais tūkstančiais rublių; jos vertos daugiau, tačiau nenoriu jūsų skriausti. Belieka dėžės, ryšuliai, lagaminai ir visa kita, tai apžiūrėję, nustatysime mokestį". Daiktų peržiūra neilgai užtruko; jie buvo įkainoti žemiau vertės, ir vis dėlto viršininkas rubliais pareikalavo sumos, atitinkančios 1260 Austrijos florinų. Mus paguodė sakydamas, kad gavęs išsiųstąjį bagažą, jaus pareigą nenuskausti mūsų. Nenumatytas mokestis ir šitokia perspektyva išmušė tėvą iš vėžių. „Ir ką aš padariau, vaikai, - sušuko jis, -atvedęs jus į šitą šalį! Mus gi plėšia pakelės banditai!" Aš buvau girdėjęs apie rusų valdininkų paperkamumą, tai ir paprašiau tėvo leisti man viską sutvarkyti. Pasivedžiau viršininką į šalį ir pasakiau: „Kadangi nėra kaip iš Vienos į Rusiją leistis pėsčiomis, vadinasi, karietos neturi būti priskaičiuotos. O daiktų vertė negali prašokti šešių tūkstančių rublių. Be to, Vilniaus universitetas įsipareigojo atlyginti kelionės ir bagažo pervežimo nuostolius, tai jis ir privalės užmokėti jūsų nurodytą sumą. Aš esu įsitikinęs, kad Universitetas nepadengs muitinės mokesčių, nes juokinga pervedinėti pinigus iŠ vienos imperijos kasos į kitą. Ar nebūtų geriau, pone, laisvai mus praleisti, ir gauti už tai 20 Olandijos dukatų - mūsų dėkingumo ženklą". „Iš tiesų, - susimąstė jis, - tai nedaug, bet..." Pasikalbėjimą nutraukė austrų pasiuntinys, keliaujantis iš Vienos \ Peterburgą. Jis apsidžiaugė, radęs mus kelyje, ir įteikė tėvui skirtą dėžutę. Dovaną perduoti liepė grafas Kobenclis nuo savo sesers grafienės Rambek. Muitininkas ją atidarė, ir mes išvydome porcelianinį kavos puodelį su žavia, du Rafaelio angelus vaizduojančia miniatiūra. Viršininkas, o ypač netikėtai šalia išdygusi jo žmona, nusistebėjo puodelio dailumu. Perduodamas jį tėvui pasakiau, kad mano derybos su viršininku dar nebaigtos; jos paspartėtų, prie 20 dukatų pridėjus puodelį.
Iš pradžių tėvas svyravo: skirtis ar ne su mielos bičiulės grafienės Rambek dovana. Pagaliau jis nusileido. Atidaviau viršininkui 20 dukatų, jo brangiajai antrajai pusei - puodelį, ir buvome atsiskaitę. Beliko sutvarkyti kitą svarbų reikalą.
Stotyje pakinkė 8 arklius į tėvo karietą, 6 - į mano, 4 - į briką; už mylią pareikalavo mokėti po 2 Lenkijos florinus (30 Austrijos kreicerių). Šitai prieštaravo gandams apie pigius Rusijos kelius.
Mums greit viską paaiškino. Rusijos keliai pigus tiems, kurie turi poderožne (foglio di via3, bolletone4); tuomet arklys 1 varstui tekainuoja 2 kapeikas. Be poderožne stoties viršininkas gali užsiprašyti tiek, kiek nori; mūsiškis dar pasirodė labai kilnus, pasitenkinęs minėtąja suma. Paklausėme, kur gauti poderožne. Jų galima įsigyti provincijos centre. Vadinasi, iki kelionės galo išleisime pusę pinigų: Brestas - ne provincijos centras. Toks mums nepakeliui, nebent pasuktume per Gardiną, o tai būtų didelis lankstas; taigi apsieisime be poderožne. Nusivylę ruošėmės judėti, kai prie mūsų pribėgo kažkoks ponas ir laužyta prancūzų kalba susuko tėvui: „Esu Bresto mokyklos direktorius. Vilniaus universiteto rektorius man pavedė laukti jūsų ir perduoti štai šį laišką, kurį ir turiu garbės įteikti". Laiške buvo poderožne 17-ai arklių, paskirtų Vilniaus vyresnybės. Prieraše nurodyta, kad keliaujame valstybės reikalais. Šitai išgirdęs stoties viršininkas prie nurodytųjų poderožne dar pakinkė 5 arklius gratis, taigi mums beliko užsimokėti tik už tris. Rektoriaus laiške taip pat buvo įsakymas Bresto stoties viršininkui paskirti vežėją, kuris lydėtų į Vilnių, rūpintųsi, kad nedelsiant keistų arklius, atsiskaitinėtų ir būtų mūsų kelionės vadovas. Rusijos pašto stočių vežėjų nereikia painioti su važnyčiotojais. Anie uniformuoti lyg kokie puskarininkiai, gerai ginkluoti, būna pasiuntiniais, kelionės vadovais ir laiškininkais. O vežėjai žemesni už feldjėgerius arba vyriausybės kurjerius: būtent šitaip, o ne žygio pasiuntiniais jie vadintini.
Įvažiavus į Rusiją, mus labiausiai nustebino žaliai dažyti stulpai, žymintys varstus ir atstumus tarp sostinių. Kadangi septyni varstai sudaro vieną vokišką mylią, mums pasirodė keista, kad didžiausia pasaulio imperija taiko mažiausius erdvės matus.
Mes judėjome taip greitai, kaip tik įmanoma smėlėtais Lietuvos keliais. Neaprėpiami miškai, kuriuos perkirsdavome, turėjo kažkokios didybės. Tarp jų įsiterpę platūs, šalnos nubalinti laukai atrodė kaip žiemą- Šiaurės vėjas ją jau pranašavo. Važiavome dieną ir naktį, nerasdami jokios pastogės nakvynei. Kitą dieną po išvykimo iš Bresto pasiekėme Sloinimą5. Kol keitė arklius, šnektelėjau su pašto viršininko sūnumi, truputį mokėjusiu prancūziškai. „Sloinimas - gana didelis kaimas," - pasakiau. „Ką jūs, pone? Tai apskrities miestas". Tuomet dar nežinojau, kad Lietu-
voje keletas šalia sustatytų medinių namelių jau laikoma miestu; visur kitur jų niekas nedrįstų ir kaimu pavadinti. Baigiantis antrai kelionės per Rusiją dienai, jautėmės mirtinai išvargę. Pailsėti ir apsinakvoti teko Žirmūnuose6, mažame miestelyje, priklausančiame vienai Radvilų šakai, kuri turėjo tą pačią pavardę, už keturių stočių nuo Vilniaus. Kambarį mums davė ne stoties viršininkas, bet raštininkas; sugulėme visi ant grindų, pasikloję šiaudų ir šieno, menkai tepavalgę, nes baigėsi mūsų atsargos. Tikėdamiesi rytojaus dieną pasiekti Vilnių, dėl to visai nesijaudinome. Arklius turėjo pakeisti septintą ryto. Išmušė septynias, paskui -devynias, tačiau vis nekinkė. Mes veltui skundėmės vežėjui, mūsų vadovui, - niekas negelbėjo. Arklidės pilnos arklių, bet niekas nesiryžo kinkyti neįsakius stoties viršininkui, kuris dingo kartu su raštininku. Pagaliau sužinojome, kad kunigaikštienė Radvilienė7 liepusi mūsų neišleisti; ji norinti mus pamatyti. Tai įvyko apie vidurdienį. Išvydome pagyvenusią damą, mažą, storą, žaliais amazonės drabužiais. Ji kreipėsi į mus savo gimtąja vokiečių kalba, mat buvo gimusi Rytų Prūsijoje, airių šeimoje (Butler). Jos maloni kalba mane sužavėjo; pamiršome, kad priversti vėluoti dėl jos despotiško įsakymo. Nebepasiekėme Vilniaus prieš vidurnaktį. Teko sustoti Jedlinoje8, už vienos stoties nuo Vilniaus. Naktį praleidome panašiai kaip Žirmūnuose, tik tiek, kad atsigulėme tuščiu pilvu, nes čia nieko negavome, net duonos; tai aptemdė mūsų iškilmingą atvykimą į Vilnių 1804 m, spalio 4 d., pusę vienuolikos ryto. Prie užkardos žydas laiškininkas įteikė Universiteto rektoriaus laiškelį; mums buvo nurodyta važiuoti tiesiai į Nagurskių rūmus9. Tai paprasčiausias dviejų aukštų pastatas, priklausęs grafienei Nagurskai, kurią pažinojau Vienoje; išsiskyrusi su pirmuoju vyru, ji ištekėjo už grafo Mykolo Oginskio10. Nuolat gyveno kaime, pasilaikydama minėtame name tik mažytį butuką.
Vos įkėlus koją į ankštą, tačiau gana elegantišką būstą, prisistatė Universiteto sekretorius ir administratorius - prigimtinės teisės profesorius ponas Malevskis; jis mus pasveikino ir pakvietė pietų pas rektorių. Malevskis gana gerai kalbėjo prancūziškai, nors dažnokai kartojo žodį „ten", taip pat ir kalbėdamas apie dangų, mat šis buvo „ten, aukštai". Šiaip jis atrodė baisiai nešvarus.
Pranešimai
