"In Bruges"

"In Bruges".

http://us.imdb.com/title/tt0780536/

Žiūrėjau tą filmą teisingai, beveik nieko apie jį iš anksto nesityrinėjęs. Išskyrus žvaigždučių skaičių imdb, daugiau nieko nežinojau. Netgi buvau įsitikinęs, kad tai belgų filmas. Ir tik šiandien perskaičiau, kad ne, kad, atseit, britaniškas. 

Kadangi man nebuvo pasakyta, kaip privalau suprasti ir įvertinti juodąjį humorą, kai kurios filmo vietos mane truputį nervino kvailoku sentimentalumu. Šiandien perskaičiau, kad tai toks humoras, atseit, buvo. Ne skystalai, o toks žiaurokas pasišaipymas, atseit. Aha, dabar žinosiu. Kai kitą kartą žiūrėsiu. 
Bet man ir taip užtektinai patiko, buvo visai miela. :)

http://www.volgograd.ru/theme/info/...kino/157850.pub

http://forum.exler.ru/index.php?showtopic=136447

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Ar čia nebus koks nors analogas tų "Adomo obuolių", kurie, atseit, Tau nepatiko. Gal tik nuo nuotaikos priklausė? Pabandyk vėl "Adomo obuolius" pažiūrėt, gal jau pribrendai. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nepribrendau ir nepribręsiu. Nebe. Anas- jaunuoliukams su pretenzijomis į filosofus. Šitas- pabrėžtinai žavingi paveikslėliai, pabrėžtinai kvailoki juokeliai, lyriškas lėtumas ir gražumas, maždaug kaip "Pasiklydę vertime". Filosofuojantys jaunuoliai jame neras ką įžvelgti, nebet suras porą kartų nusižvengt iš kokios nors frazės, kurios aš net nepastebėjau. 
Čia filmas paprastesniems žmogiukams, Teisingas bei Trojus gali ir nesivarginti. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Citata:

fanta rašė: Antras filmas- jau kino mėgėjams. Muzikos jame yra, bet ne ji svarbiausia.  "In Bruges". Žiūrėjau tą filmą teisingai, beveik nieko apie jį iš anksto nesityrinėjęs. Išskyrus žvaigždučių skaičių imdb, daugiau nieko nežinojau. Netgi buvau įsitikinęs, kad tai belgų filmas. Ir tik šiandien perskaičiau, kad ne, kad, atseit, britaniškas.  Kadangi man nebuvo pasakyta, kaip privalau suprasti ir įvertinti juodąjį humorą, kai kurios filmo vietos mane truputį nervino kvailoku sentimentalumu. Šiandien perskaičiau, kad tai toks humoras, atseit, buvo. Ne skystalai, o toks žiaurokas pasišaipymas, atseit. Aha, dabar žinosiu. Kai kitą kartą žiūrėsiu.  Bet man ir taip užtektinai patiko, buvo visai miela.

Filmą žiūrėjau po Fantos perspėjimo apie juodą jumorą. Ir vis tiek manau, kad Martinas McDonagh čia pademonstravo ne juodąjį jumorą, o kokį nors airišką. Specifinis, su didžiausiom melancholiškom priemaišom, gal aplamai režisierius taip visą siužetą ir stilių sukurpė operuodamas didžiausiais kontrastais. Nuostabūs Briugės vaizdai - nykioje Belgijoje, airiški samdomų žudikų snukiai - ir tokie žmogiški jų personažai, kad banditais prieš juos atrodo kvaili turistai amerikonai ir kanadiečiai, ir t.t., ir pan. Kiekvienoje scenoje kertama per klišes: nešabloniški dialogai sakomi labiausiai nuvalkiotais žodžiais, o šūkius apie nekalto berniuko žūtį šūkčiojantis Ralfo Fienness'o personažas, atrodo, sukarikatūrina viską. 

Pažiūrėjau, kad airis Martinas McDonagh pastatė dar tik du filmus. Už pirmąjį - trumpametražį "Six Shooter" 2006 metais gavo Oskarą. Antrasis štai - "In Bruges". Panašu, kad į kiną atėjo žmogus su veidu.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Teisingas:

"Čia filmas paprastesniems žmogiukams, Teisingas bei Trojus gali ir nesivarginti." 
Cituoju Fantą , kuris taip vainikuoja savo recenziją apie filmą "In Bruges".
Nors žadėjau laikytis Fantos rekomendacijų, bet nesigavo.Vienas kinomanas , žinodamas mano silpnybę britiškiem filmam, atnešė diskelį būtent su šituo filmu. Net nusijuokiau , perskaitęs ant vokelio užrašą " In Bruges ". Draugelis, išgirdęs, kad nusijuokiau, nusivylęs paklausė-" ką, jau matei? " .
- Ne, atsakiau,- tik vienas kolega primygtinai rekomendavo pasižiūrėti..
Vakar nakčia pasižiūrėjau. Fanta, be abejo, provokavo.Pasižiūrėk ir Tu Troy. Filmas tikrai vertas šito.

"Shine The Light"

...........  tiems, kurie muzikos visai nemėgsta, apie šitą filmą geriau ir nesakyt nieko, neverst žmonių kankintis, nuobodžiaut dvi valandas ir t.t. Nors gal aš ir neteisus? Juk ponia Živilė lyg ir prisipažino tik iš to filmo sužinojusi sau naujieną, kad baisiosios grupės Rouling Stones muzikos malonumą, pasirodo, gali pajusti net ir pipinytės, jeigu jas pasodint į Kanų festivalio atidarymo salę ir priverst žiūrėt nufilmuotą koncertą. O dar jeigu pasakyt, kad koncertą nufimavo ne bet kas, o pats Skorcezė.
Na, žinoma, Skorcezė yra profesionalas. Manau, lygai taip pat galėtų sužavėti Kanų festivalio publiką, jeigu būtų nufilmavęs ledo ritulio varžybas, arba automobilių parodą, arba... -nesvarbu, bet ką, kas yra verta dėmesio ir pakankamai efektinga. 
Yra gausybė gerai nufilmuotų įspūdingų filmų, kuriuose užfiksuoti muzikos įžymybių koncertai "live". Vieni labiau įspūdingi, kiti- mažiau. Nepasakyčiau, kad šitas Skorcezės gaminys kažkaip ypatingai išsiskirtų. Tiesiog anie visi kiti filmuoti koncertai (Elvio Preslio, Queen, U2, Pink Floyd'ų, Madonos, Princo.. ai, geriau nemėginsiu vardint, jų daugybė įvairiausių, kai kurie tikrai labai efektingai nufilmuoti) nebuvo pateikiami festivalio atidarymui vietoje "normalaus" rimto festivalinio filmo. Nenuostabu, kad taip dėkingai nudžiugo visokios pipinytės, galima jas suprast: atėjo žmonės nusiteikę pradėt vargt vargelio, dirbt darbelio o čia jiems pradžiai pateikė visai kitokį, niekuo neįpareigojantį patiekalą iš visai kitos sferos. 
Na, specialistai, turbūt, tikrai galėjo įvertinti geriau už mane visus tuos nepriekaištingai atliktus techninius dalykėlius. Tas visas kameras, rakursus, apšvietimus, perėjimus ir t.t. Galima tik mėgint įsivaizduot, kiek dienų prakaitavo montažininkai ir garso operatoriai, kad mums pateikt tokį "normaliai" stebuklingą garsą ir vaizdą. Kur viskas "paprasčiausiai" ryšku, tyra, natūralu, jautiesi tiesiog čia, ant scenos, gyvai. 

Tai... nežinau, ką sakyt. Tiems, kurie mėgsta klausytis muzikos- drąsiai sakau: būtinai žiūrėkite, patirkite malonumą, jis didžiulis. Ypač, jeigu sąlygos leis nepagailėt sau decibelų kuo daugiau. 
Na, o ką sakyt kino mėgėjams, niekada nesidomėjusiems jokiais "bidlais" nei "roulingais"...? Čia jau sunkiau. Įtariu, kad Kanų festivalio kritikai truputį perdėtai išliaupsino tą filmą, grynai dėl Skorcezės. Nežinau, kaip jis atrodo nemėgstantiems muzikos, sunkiai įsivaizduoju. Gal ir nelabai nuobodžiai...

"4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos"

Rumuniškas filmas "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos" malonumo nesuteikia nei filosofijų mėgėjams, nei vaizdų mėgėjams. Išvis malonumas tą filmą žiūrėti yra ne itin didelis. Ne poilsiui.
Nors jis aplamai nėra toks žiaurus, kaip iš jo lauki, jį žiūrėdamas. Žiaurumas ne vaizduose, o laukime- kas bus toliau. Šabloniška vaizduotė programuoja, vis laukdama didaktiškų "privalomų" baisybių, bet filmas visai ne didaktiškas, jis nieko neauklėja, nieko neteigia. Tik rodo. 
Kovotojams už abortų draudimą, nostalgiškų socialistinės buities prisiminimų mėgėjams. 

Nežinau, ar būtina tą filmą žiūrėt. Nelabai jis malonus, maža jame linksmumo. (Nors mūsų kino platintojai ramiai gali ant jo užrašyt "komedija", nes beveik visi lieka gyvi..). Bet, jeigu kiltų noras įsitikint, ką tame filme pamatė Kanų žinovai- pamatyti verta. 
Nors man atrodo, kad jie, tie išlepę vakariečiai, matė kitaip. Socialistinės buities vaizdeliai jiems, turbūt, buvo šokas ir baisybė. Mums tai buvo įprasta, todėl ne taip ir baisu žiūrėt. Šiaip- bjauroki prisiminimai. Kam nors gal net nostalgiškai gražu atrodys prisimint.

"Paskutinis tango Paryžiuje"

vakar pagaliau prisiverčiau iki galo damūčint Bertolučio "Paskutinį tango Paryžiuje" (Ultimo tango a Parigi, 1972). Niekingas nuobodus dekadentinis pasimaivymas tema "ach, kokie mes, žmogiškojo tipo gyvūnai, esame vieniši".

Dar ketinau kažką jechidno sakyt apie vyjagrą, kurios 1972 m. dar nebuvo, ir plastines operacijas, kurios jau klestėjo. Bet dabar žvilgterėjau į datas ir nustebęs pamačiau, kad tada ponui Marlonui tikrai buvo dar tik 48 metai. Tai gal dar apsiėjo ir be odos tempimų. Gal jo tiesiog toks veidas buvo, kaip kaukė.

Nors filmą neturėčiau vien peikt. Jame yra keletas puikių kadrų. Kad ir patys pirmieji kadrai su ta panele, kai ji eina šaligatviu, laikydama ranka tą savo šaunią skrybėlę su gėlytėm, tas jos elegantiškas šuolis per kiemsargio šluotą. 

xxxxxxxxxxxxxxxxx

Buka:

Norėjau šokt Fantai į akis, bet prisiminiau, kad visą ilgą filmą palaimingai pramiegojau. Girnapusius pažadino tik epizodui su sviestu, kurį turėjau pažiūrėti darbo reikalais. Tiesa, buvau kokią savaitę žmoniškai neišsimiegojus, žiūrėti pradėjom vėlai ir nežinojom, kad filmas toks ilgas. Antra vertus, L. Visconti "Liudvikas" dar ilgesnis, irgi pradėjom žiūrėti vėlai ir buvau tradiciškai neišsimiegojus, bet juk neišlūžau?

Matyt, Fanta teisus, nors reikėtų dar kartą pažiūrėti. T.y. pirmą kartą pažiūrėti.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Truputį gal vienpusiškai persistengiau peikdamas, čia juk ne recenzija buvo, o tik toks "trojiškas" vamptelėjimas, nepretenduojantis į išsamų vertinimą. 
Negaliu sakyt, kad filmas blogas. Kažkas tokio jame vis tik truputį yra, bertolučiško. Nors įtarimas smarkus man kyla, kad diduma anuometinio furoro aplink tą filmą buvo gal tik dėl tų anais laikais dar "drąsių" kadrų. 


Dėl jų tada tas filmas atrodė įžūliai novatoriškas. Dabar gi būtent tie kadrai išsiskiria pigumu iš likusios pakankamai skoningos visumos. 
Tik dar bėda, kad ta likusi visuma- jeigu išimt iš jos "erotiką"- lieka išvis tuščia. Praktiškai nieko nelieka, tik keletas "romantiškų" pozų.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Bergmanas. "Riksmai ir šnabždesiai".

"Riksmai ir šnabždesiai" man patiko. Nors žodis "patiko" skamba truputį keistokai, kalbant apie tokį vietomis gana drastišką reginį. Su bergmaniškom perversijom. O žiūrėt vis tiek galima, ir reikia, ir pabaigoje prieini išvados: gražu. 
Į temą prie Grajausko pamokslo apie norą kalbėti ir nesusikalbant.

"Atostogos Romoje"

William'o Wyler'io "Roman Holiday". (1953). (Atostogos Romoje)

 

Kai pirmą kartą tą filmą žiūrėjau, buvau visai dar vaikas. Atsimenu tik tiek, kad buvo labai gražu, labai patiko. Turbūt, viskas atrodė labai juokinga. Vaikai yra geriausia publika kvailokoms komedijėlėms, juokinga viskas. 

Dabar juokiausi mažiau, bet buvo gražu, simpatiška. Na, aišku, kaip kitaip. Audrey Hepburn, ko daugiau reikia. 

Smalsu man pasidarė, kaip atrodytų, jeigu taip susodint į kino salę dabartinius žurnalistus, priverst juos pažiūrėt tą filmuką, o po seanso padaryti apklausą. Ar atsirastų bent vienas, kuris pareikštų, jog tokia filmo pabaiga jam atrodo įmanoma? 

Trumpai primenu siužetą: 
Jauna žavi princesė vakare, pavargusi nuo uolaus pareigų vykdymo, pabėga nuo apsaugos ir patraukia į miestą pasižvalgyt. Užmigusią gatvėje, ją parsiveža į namus žavus žurnaliūga. Ryte jis sužino, kas ji tokia, ir nusprendžia pasinaudot šansu padaryt ekskliuzyvinį reportažą, su pikantiškom smulkmenom ir paparaciškom nuotraukom. Naivi princesė nenutuokia, kad jos princas ją tamposi po visą Romą ne šiaip sau, ji nepastebi, kad princo draugas ją slapta visur fotkina. Reportažas gaunasi super. 
Bet herojus pajunta jausmus, jie pasibučiuoja.
Ir to užtenka, kad herojus suprastų: reportažo (ir pinigų) nebus. 
Ir draugas supranta jį. Jis atiduoda padarytas nuotraukas princesei, atminimui apie gražias atostogas Romoje. 

Ir viskas. Ji lieka sau toliau būti princese, jis- liūdnai romantiškai ją žvilgsniu palydėjęs- lieka prie savo geldos, be princesės ir be pinigų. Užtai su gražiu prisiminimu apie bučinį. Ekrane užrašas "The End". 

Puiku, ar ne? 
Bandžiau įsivaizduot TAIP nelaimingai įsimylėjusį "Lietryčio" žurnalistą... Nelabai man gavosi, fantazijos trūksta. 

(Čia dar turiu pridurt vieną neįtikimą dalyką žiūrovams, užaugusiems prie "N-14": visa meilė buvo vienas saldus bučinys. Jokių lovų, jokių nurenginėjimų nebuvo.) 

>>>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>

Na, nebent filmo kūrėjai turėjo omeny, kad tolesnis veiksmas vyko jau po užrašo "The End": 
pas žurnalistą atvyko keli vyrukai juodais drabužiais, perdavė nuo karališkosios šeimos linkėjimus ir čekį. Už negatyvus ir pasižadėjimą nepliurpt.

Federico Fellini. Roma.

Federico Fellini. Roma. (1972)

Keistas toks filmas, pusiau dokumentinis, pusiau grožinis. Gausybė visokių vaizdų, vietomis rimtai, kitur- feliniškas siautėjimas. (Žiūrint į šitai, galima įtart, kad išgarbintasis jugoslavų čigonas irgi, turbūt, mokėsi iš Felinio... Bet kaimietis yra kaimietis: triukšmą pamėgdžiojo, bet stilius- ne jo nosiai..)


    

Mirtis Venecijoje

"Morte a Venezia" (1971). (Mirtis Venecijoje), rež. Luchino Visconti.

Prisipažįstu nė kiek nesigėdydamas, nors gal ką nors eilinį kartą pašiurpinsiu savo tamsybe: iki vakar dienos nieko nežinojau apie tą filmą, nebuvau matęs, ir neturėjau aplamai jokio supratimo, jokios išankstinės nuomonės. Nei Tomo Mano neskaičiau, aplamai vienintelė informacija mano galvoje buvo tik girdėti vardai- žinojimas, kad Viskonti yra klasika, ir filmas "Mirtis Venecijoje" yra klasika. 
Taigi, žiūrėjau be jokios išankstinės informacijos, be jokio išankstinio nusiteikimo. (Na, vienas išankstinis nusiteikimas, tiesa, buvo: nusiteikimas priimt meno kūrinį).

Padariau išvadą, kad gal ir labai gerai išėjo, gal man pasisekė, kad nepamačiau šito filmo anksčiau, kada buvau jaunas. Nežinau, kaip tada man būtų pasirodę. Gal nuobodu, gal kvaila. Gal pasibjaurėčiau gėjiškais motyvais, o gal paprasčiausiai nieko nebūčiau supratęs... O gal ir ne. Gal kaip tik reikėjo pamatyti tada, kai žvilgsnis buvo smalsesnis ir spalvos ryškesnės. Ką aš žinau...

Man pasisekė, kad taip ilgai nesisekė pritaikyti subtitrų "delay", turėjau filmo pradžią sukti vėl, ir vėl, ir kitą dieną vėl..., kartojosi tie patys vaizdai, ypač ta 10 min. pradžia man labai patiko:

be jokio teksto, be žodžių, tik impresionistiniai vaizdai: iš miglos, iš saulėtekio, iš jūros kvapo lėtai ryškėja garlaivis, tapyba, paveikslas ima įgauti vis daugiau ryškėjančių detalių, kontūrai lėtai darosi apčiuopiami, ir jau tai po truputį darosi filmas, ne drobė, Venecija iš paveikslo pradeda rodytis garsais, triukšmais, judesiais... Išgirstame pirmas frazes, dar visai beprasmiškas, kažkas prasideda. Filmas. ...

Tada, taikydamasis tuos titrus, paties filmo, aišku, ir nemačiau, žiūrėti paskui teko jau vėl iš pradžių, jau sekant tekstą, paeiliui, be stabdymų ir sugrįžimų. Bet į nuotaiką jau buvo gerai įsigyventa. ...  

Ir toks "ilgas pasirengimas" buvo labai tinkamas dalykas, nes nuotaika tame filme yra dalykas svarbiausias (gal net vienintelis..., nors mėgėjai filosofijų ir šiaip visokių reikšmių, turbūt, nesutiks su manim). 
Šitas filmas- grynai tapyba, muzika, baletas. Impression, soleil levant....
Monet, Caillebotte, Diagilevas ir pan. 
Filmas stilingas, liguistas, aristokratiškas.

Paskui gal pamėginsiu paskaitinėti ką nors, pažiūrėt į visokius turinio aiškinimus. Bet man tai neatrodo svarbu, nelabai domina. Mano supratimu, ten svarbiausia buvo vaizdas. 

Kadras iš filmo. 

(Paskui pažiūrėkite kitus vaizdelius iš čia, jie visi gražūs, aš negaliu visus čia sudėti... )

 


O čia- ne iš filmo.
Claude Monet. "The Beach at Trouville"

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx