Vilnis apie “Naktis su Mod”

Jonas Ūbis savo filmų apžvalgose šio filmo režisieriumi labai žavisi. Pristatydamas šios savaitės kitą jo filmą (“Polina paplūdimyje”, LTV, 14 d. 23.25), jis sako:
Citata:Todėl aš visą von Triero moralizavimą atiduočiau už malonumą žiūrėti Erico Rohmero kiną. Rohmeras taip pat yra moralistas, bet ta tikrąja, XVIII a. prancūzų kultūros, prasme. Jis nesistengia įtikinti savo teisumu, nemanipuliuoja žiūrovų tuštybe ir silpnybėmis. Jis leidžia žavėtis skaidriais savo filmais ir patirti atpažinimo malonumą – juk taip svarbu, kad nesijaustum šiame pasaulyje vienas su savo keistenybėmis, baimėmis ir silpnybėmis. [...]Kaip įprasta šiam režisieriui, jis pasirenka banalią situaciją – vasarą kurorte susitinka dvi giminaitės – ir neslėpdamas švelnios ironijos stebi, kaip jaunutė gamtos pastabumu ir tiesos sakymu apdovanota paauglė Polina pakeis per atostogas sutiktų žmonių gyvenimus ir patirs visus brendimo nuotykius. Rohmero filmo perpasakoti neįmanoma, nes pirmiausia tai malonumas stebėti iliuzorišką įvykių tėkmę, kai suvaidinti jausmai nepastebimai tampa tikrais, patirtais jau mūsų pačių. Man tai ir yra kino esmė. Rohmeras iš pradžių ir pats buvo teoretikas, dalyvavo pirmosiose būsimos Naujosios bangos diskusijose, o iš André Bazino perėmė norą kine įžvelgti kasdienybės misterijas.



Žinoma, moralizavimas “Naktyje su Mod” nebuvo akivaizdus. Daugiau priminė klausimų, nusistebėjimų seansą. Bent aš tikrai pasijutau pasinėrusi į realią gyvenimo tėkmę (filmas taip nufilmuotas, jog jautiesi dalyvaująs realaus gyvenimo epizoduose, o ne apibendrintame kokios nors istorijos atpasakojime). O gyvenime, kaip žinia, niekad nėra tikrų atsakymų ir aiškių ribų. Filme rodomas pagrindinis veikėjas – gana nykus tipas, nelabai mokantis bendrauti, džiaugtis gyvenimu, bet labiau linkęs paskaičiuoti, pabūti atsargiu. Et, tokių nuobodybių galima sutikti prie kiekvieno kampo: jie daro karjeras, susitvarko šeimyninius gyvenimus, statosi namelius, su šeima važiuoja atostogauti prie jūros, pasenę susidomi politika arba sodininkyste. Šitas irgi kiekvieną kartą vis pasigiria savo aukštais pasiekimais: dirba žymioje firmoje, ilgą laiką dirbo užsienyje: Kanadoje, P.Amerikoje. Taigi tas tipelis nėra nei žavus, nei bjaurus, paprasčiausias nuobodybė. Sutiktas vaikystės draugas vis bando jį vadinti moterų suviliotoju, bet toks apibūdinimas jį nervina ir jis sako: taip dar esu nevedęs, nors man jau 34 metai, bet moterų neviliojau. Taip, turėjau ne vieną moterį, bet aš su jomis rimtai bandžiau, ar jos man tinka kaip gyvenimo draugės – su kiekviena pagyvenau po kelis metus. Ne, neradau dar tinkamos, bet dabar jau reikės, nes jau laikas. Ir visai rimtai nusiteikęs vardina savo kriterijus: turėtų būti katalikė, rimta patikima moteriškė. Lyg samdytųsi sau reikalų tvarkytoją. Jokių kliedesių apie meilę, apie dvasinį artumą, apie vienintelį atradimą.
(taip, taip, žinau, kad ir jūs tam pritarsite, todėl ir sakome abu su Ūbiu: tiesiog filme atpažįsti tikrą gyvenimą)
Ir ateina tam tipeliui pasirinkimo metas: jau jis sau nusižiūrėjo bažnyčioje gražią blondinukę, labai karštai besimeldžiančią. Mergina jauna, - vadinasi, dar nesugadinta, o ir katalikė. Turėtų tikti. Tik netikėtai jis patenka pas labai įdomią moterį – draugas jį ten nusiveda. Tai, ką jis iš anksto sužinojo apie tą moterį, Mod, nieko gera nežada: Mod išsiskyrusi, ir pasileidusi, atrodo. Iš tikrųjų, dama savo ekstravagantišku elgesiu galėtų pašiurpinti. Bet mūsų tipelis staiga pajunta jai didžiulę trauką, pajunta, kad sutiko jam mielą ir įdomų žmogų: jis atgyja, mielai ir atvirai su ja šnekučiuojasi, ir atrodo, kad įvyko stebuklas: viena obuolio pusė sutiko savo kitą pusę (priešingą, žinoma, bet priešingybės juk taip traukia). Bet tada jis padaro savo pasirinkimą: ištikimas savo principams jis vis tiek rinksis dorą katalikę, o vienintelę jį sujaudinusią moterį pasistengs pamiršti, nes ji visiškai neatitinka jo suformuluotų kriterijų.
Gal taip ir reikėtų elgtis... Filme daug kalbama apie pasirinkimą, apie Paskalio filosofiją, rimtasis mūsų tipelis nusivylęs Paskalio rigorizmu, nors pats pademonstruoja patį tikriausią rigorizmą. Bet juk taip ir būna: žmonės kituose labiausiai smerkia tai, kas jiems patiems yra būdinga...
O moralas? Moralas lieka toks: kas žino, kuri iš tų dviejų moterų buvo “labiau nepatikima”? Toks klausimas tam tipeliui iškils po kelerių metų, atsitiktinai susitikus Mod ir pamačius savo žmonos sumišimą. Ar jis galėjo pagalvoti, kad bravūriškas Mod elgesys slepia sužeistą, bejėgę moterį, kurios vyrą anksčiau nuviliojo ta naivaus veido blondinė? Ir prakeiktas išdidumas Mod neleido apsimesti auka ir nekaltu avinėliu, ar bent žodį pasakyti apie jo pasirinktąją žmoną, kuri štai eina nudelbusi akis, nieko nesakydama. Dievaži, mačiau skaudama širdimi ne vieną įdomią, protingą, šaunią moterį, kuri kaip ir Mod su nelinksma šypsenėle sako: “Nesiseka man su vyrais”.
Bet palikim nepasirinktą galimybę migloje, leiskim pagal tvirtus principus sudarytai šeimynėlei ramiai maudytis. Gyvenime neįmanoma sugrįžti atgal ir ką nors pakeisti.