"Oldboy". 2004 m. Kanų festivalio sensacija... Nežinau, ar sugebėsiu žiūrėt- rašo, kad žiaurokas. O ir korėjietiški veidai man nelabai... Bet reikia pabandyt. Labai jau jį giria. Net šmikis Eksleris.
http://www.exler.ru/films/28-02-2005.htm
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vilnis:
Kaip ten jį vadino? Korėjietišku "grafu Montekristu"? Kad bjaurus, tai aišku. Kaip ir Almodovaro "Blogas auklėjimas". O žiūrėjau iki galo, kažkodėl neatsibodo. Bet, manau, tai filmai iš tokių kategorijos, kur dirbtinai kutena žiūrovo emocijas. Išsidirbinėja.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Truputį pradėjau žiūrėt. Kokias 10 min., nes daugiau dar nespėjo atsipumpuot.
Įspūdis- tikrai atrodo efektinga. Bet panašu, kad čia yra menas, labiau visokių Dovilių mėgėjų vertinamas. Įtariu, kad Mistrai patiktų. Tau gal irgi. O man ar patiks, dar nežinau. Žiūrėsim. Už Dogvilį jis bus aiškiai įdomesnis, nes visai ne kameriškas. Tik gal labai bjaurus gali būt...
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Pusę pažiūrėjau. Žiaurus- vietomis iki šlykštumo. Dirbtinis- dogviliškai. Prasmę gali jame iššifruot nebent filologės su matematikais..., ir tai gal tik po litro. O yra vis tik kažkas, kas verčia tai žiūrėti. Nors šiandien gal iki galo ir nebesikankinsiu, bet paskui vis tik reiks. Kuriam galui tai darau, nelabai suprantu. Turbūt, iš snobiškumo.
Man truputį trūksta išsilavinimo, trūksta dar kažko. Gal noro gilintis. Gal noro jaust savo vertę. Jaustis viršesniu už tamsią miną. Nežinau.
Gal tiesiog neturiu pakankamo kiekio snobizmo. Nes niekaip nesugebu suprast, kodėl pasauliui reikalingi tokie šedevrai. Kas darosi su tais persisotinusiais meno konsumuotojais tuose visokiuose Kanuose, kad jiems tai teikia džiaugsmo. Gėrėtis, vertint, aptarinėt.
Nors- o ką dabar čia darau? Lyg ne tą patį...
Toks šaltas, negyvas, bejausmis racionalumas. Žiaurumo ornamentika. Nesuvokiamas, perversiškas estetizavimas. Kuriam galui... ?
Ar čia Rytai? Bet ne. Vakaruose tokie dalykai daromi nė kiek ne mažiau. "Irreversible". Rodos, taip vadinosi tas filmas?
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Imax:
Įkyrus noras pažiūrėti kas ten viduje ir bandyt atvaizduot ekrane ... perversiška ? O gal pažinimo džiaugsmas ir noras juo dalintis ?
"tikros" emocijos turi būti lydymos "tikrų" vaizdų, kuo tikresnis vaizdas tuo tikresnes emocijas iššaukia. kuo tikresnės emocijos tuo tikresnis pelnas.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vilnis:
imax, tai tikrai ne pažinimo džiaugsmas. Po tokių filmų jaučiuosi kaip suvažinėta. Bet kodėl vis kyla noras nors kartą ir liežuvį prie šaltos durų rankenos priglaust, ir pirštą į ugnį kyštelėt, ir žaizdą pakrapštyt? Ar bandom nustatyti, kokios mūsų pakantos ribos? Ar nervų pavirpinimas yra saldžiau už kilniausius tačiau ramius jausmus?
Juk "tikromis" emocijomis kažkodėl vadinamos tos, kurios skaudina, ar ne?
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Taip jo vakar ir nebaigiau žiūrėt. Bet pabaigsiu kada nors. Nes, kad ir keista taip sakyt, bet jis gražus. Kažkokia baisi estetika... nemoku to papasakot, čia reiktų specialisto. Kai bjauru, bet menas. Kitas klausimas, kiek tas menas yra žmogiškas...
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Baigiau žiūrėti... Priverstas pripažint, kad filmas stiprus. Turbūt, reiktų sakyt- geras. Nors labai nemėgstu, kai mane verčia stebėt tokius dalykus, kaip, pvz., kai kažkas paima žirklutes ir lėtai kerpasi sau liežuvį. Kad būtų įtikinamiau- garsiai rėkdamas. Paskui, kai jau nusikerpa, dar ilgai spjaudo kraujais į baseiną. Išvis- neskaičiavau, bet- kažin, ar tame filme rastum daugiau kaip 20 procentų laiko, kad kadre nebūtų kraujo. Visą laiką kruvini.
O šiaip- žinoma, turiu pripažint, kad.... Na, juk anksčiau mėgdavau teatrą... Visokius spektaklius, kuriuose kur kas daugiau abstrakcijų ir dirbtinai prikonstruotų schemų. Nors, kita vertus- tokių natūralistinių scenų su visokiais dantų lupinėjimais replėmis, liežuvių karpymais, ko gero, tada nedemonstruodavo nei Panevėžio, nei Kauno dramos teatrai. Gal nebent dabar koks Tuminas ar Nekrošius jau ir tai sugeba, nežinau....
Dingimai
-
Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta. Kai gimsti ir
gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su
naratyvu. ...
Prieš 5 metus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą