Ogai Mori. VITA SEXUALIS

Tą akimirką kažkas tyliai atitraukė pertvarą man už nugaros. Įėjo moteris ir atsistojo prie žibinto. Atrodė kaip aukštos klasės prostitutė, oiran, kadaise mano matyta spektaklyje: aukštą kuodą prilaikė didžiulės puošnios šukos ir smeigtukai, o apatinis drabužis buvo raudono šilko. Smulkus baltas dailių bruožų veidas. Įkandin įžengė ta pati nebejauna moteriškė. Ji papureno pagalvėlę, ir oiran atsisėdo. Tylėdama sėdėjo, šypsojosi ir žiūrėjo į mane. Aš irgi tylėjau ir rimta mina stebėjau oiran.
Vyresnė moteris pamatė puodelį, iš kurio gėriau arbatą.
– Įsipylei iš arbatinuko?
– Taip. Truputį.
– O.
Ji keistai dirstelėjo į oiran, o ši maloniai nusišypsojo. Žibinto šviesoje sužibėjo maži balti dantukai.
– Skani buvo? – paklausė pagyvenusi moteris.
– Skani.
Moterys vėl susižvelgė. Oiran vėl spindulingai nusišypsojo. Vėl sužvilgėjo jos dantys. Suvokiau, kad arbatinuke ne arbata. Net dabar nežinau, ką gėriau. Turbūt kokį nors afrodiziaką.
Nebejauna moteriškė ištraukė puošnias oiran šukas ir smeigtukus. Paskui iš juodai lakuotos komodos išėmė ilgą viršutinį drabužį ir aprengė oiran. Kimono buvo nepaprastai puošnus, iš dryžuoto krepo su violetinio atlaso apykakle. Pagyvenusi moteris buvo banšin – oiran tarnaitė. Oiran tylėdama įkišo rankas į kimono rankoves. Rankos buvo nepaprastai liaunos ir baltos.
– Mielasis, jau labai vėlu, – pasakė man tarnaitė. – Eikš čia.
– Sakot, man metas gulti?
– Taip.
– Aš nenoriu miego.
Moterys susižvelgė trečią kartą. Trečią kartą oiran spindulingai nusišypsojo. Trečią kartą sužvilgėjo dantys. Staiga tarnaitė priėjo prie manęs.
– Mielasis, nuausiu tabes.
Pagyvenusi moteris tobulai mokėjo nurenginėti, o kai movė man puskojines, negalėjau nesižavėti tokiu menu. Paskui ji švelniai nuvedė mane už pertvaros. Nesipriešinau.
Atsidūriau aštuonių demblių dydžio kambaryje. Priekyje buvo niša, joje – koto audeklo maišelyje. Juodai lakuota drabužių kabykla it širma dalijo kambarį perpus. Vienoje pusėje jau buvo paklotas patalas. Vyresnė moteris paguldė mane taip švelniai, kad net nespurdėjau. Turiu pripažinti, kad jos įgūdžiai buvo nepriekaištingi. Tačiau ir šiaip nebūčiau įstengęs priešintis. Iš geismo.

"Gone Baby Gone"

"Gone Baby Gone" irgi rekomenduoju pamatymui. Nors stipriai abejoju, ar Lietuvoje jį rodys. Nelabai komercinis, turbūt, jis būtų kinoteatrams. 

Nelabai dabar sugebėsiu pasakyt, dėl ko tas filmas vertas žiūrėjimo, kaip jį man čia dabar girt ir reklamuot. Nieko tokio ypatingo lyg ir. O ir turinį pasakoti nesigauna, nes, šiaip ar taip, jis kažkiek detektyvinis...

Žodžiu, gaunasi pasakyti tik, kad geri aktoriai, padoriai viskas atlikta, nešabloniškas žvilgsnis. 

  

"Into the Wild"

"Into the Wild" be abejonių įtraukiu į sąrašą "verta pamatyti".
Dėl vaizdų ir garsų.
Reikia žiūrėti arba kine, arba- jei namie- geros kokybės kopiją, padoriame ekrane, su padoriu stereo garsu. 

Savo turiniu filmas yra niekutis. Romantiškai (netgi,sakyčiau, pompastiškai) sukurptas niekutis iš operos "aplink viskas buržuaziškai niekinga, o aš toks išskirtinis". Nors negali pasakyti, kad brukama kažkokia idėja. Normaliam organizmui tas filmas nekensmingas, netgi labai mielas. Nors, pasakyčiau, kad jis turėtų būti "N-30", t.y., jaunesniems, nei 30, žiūrėti nerekomenduojama. Asaboms, linkusioms "permąstyti gyvenimo prasmę", nepatartina.

Nors šiaip jau tas "ieškantis tikrųjų vertybių", "bėgantis nuo sociumo į laukinę gamtą" tipas parodytas pakankamai ironiškai. Herojus tipas keliauja per visą šalį, "bėga nuo sociumo", o visi kelyje sutikti žmonės, ištisa galerija simpatiškų portretų, jam labai geranoriškai padeda. Herojus "kenčia", nes "turėjo sunkią vaikystę", užaugo "šeimoje be meilės". Jo patirtos kančios ir problemos parodomos taip, kad... hm... užuojautos ypatingos nesukelia, gal tik norą pasišaipyt. Arba (jeigu tau 16-25)- džiaugsmingą išvadą: "ach, o aš juk irgi nelaimingas, aš irgi privalau pabėgti iš tų kvailų namų, nuo tų kvailų tėvų, nuo to kvailo darbo, ieškoti tikrųjų vertybių! šis filmas pagaliau man atvėrė akis!". 

O tai kodėl taip rekomenduoju tą filmą žiūrėti? 
Dėl puikiai nufilmuotų velniškai gražių vaizdų. Dėl geros muzikos. Dėl visos šaunios romantiškos, nostalgiškai hipiškos, malonios "kelio" atmosferos. Dvi valandas "pabūt kelyje", dairantis į egzotiškus gamtos vaizdus, gražius žmones, saulėlydžius, kalnus, jūrą, plentą, ir pan. Pasvajoti.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Citata:

fanta rašė: "Into the Wild" be abejonių įtraukiu į sąrašą "verta pamatyti". Dėl vaizdų ir garsų. Reikia žiūrėti arba kine, arba- jei namie- geros kokybės kopiją, padoriame ekrane, su padoriu stereo garsu.  Savo turiniu filmas yra niekutis. Romantiškai (netgi,sakyčiau, pompastiškai) sukurptas niekutis iš operos "aplink viskas buržuaziškai niekinga, o aš toks išskirtinis". Nors negali pasakyti, kad brukama kažkokia idėja. Normaliam organizmui tas filmas nekensmingas, netgi labai mielas. Nors, pasakyčiau, kad jis turėtų būti "N-30", t.y., jaunesniems, nei 30, žiūrėti nerekomenduojama. Asaboms, linkusioms "permąstyti gyvenimo prasmę", nepatartina.

Fanta, gal pažiūrėjęs iki galo šitą filmą pripažįsti, kad rekomenduotina - net sakyčiau ypač,- ir jauniems romantiškiems antiglobalistams bei kovotojams prieš vartotojišką visuomenę?
Istorija tikra, pasakojama apie jauno gero berniuko pabėgimą į laukinę gamtą. Berniukas, prisiskaitęs Tolstojaus, Džeko Londono ir Thoreau, kuria naują ir laisvą savo tapatybę. Nekalta gamta jam atrodo tinkamiausias partneris, nes žmonės elgiasi niekingai. Nors kai kurie sutikti žmonės simpatiški, tačiau juk klajokliai ieško savęs, o ne žmonių. Suranda galų gale, ar ne? Finaliniai kadrai man priminė pabaigą iš Tarkovskio Soliario, tik kiek kitokia potekstė. Vienišas žmogus - didžiulio, abejingai gražaus pasaulio smiltelė.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nikitos Michalkovo "12"

Vilnis:

Kadangi ateinantį penktadienį LTV2 parodys Sidnio Lumet'o filmą "Dvylika įtūžusių vyriškių" (Twelve Angry Men), tai pasiskubinau dar prieš jį pažiūrėti Nikitos Michalkovo "12". 
Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis. Jei Lumet'o filme tėvo nužudymu kaltinamas jaunas meksikietis, tai Rusijoje meksikiečio statusas priklauso čečėnams, o toliau - viskas pagal tą patį scenarijų. Bet žiūrėti įdomu ir, ačiū Dievui, nėra atviro šovinizmo, o tik keli vaizdai, kuriuos kaip nori gali traktuoti, taip pat kaip ir romantišką Gafto veikėjo pasakojimą, kuriame veikia ir "litovskaja SS"...  

Šiaip labai pritarčiau aukščiau minėtam ponui Bogomolovui, kad šis Michalkovo filmas nerusiškas. Situacija nerusiška, veikėjai - nors ir labai gerai suvaidinti pačių geriausių dabartinių rusų aktorių, - bet literatūriniai jie, kiekvienas papasakoja jam priskirtą istoriją, atveria langelį į rusišką šalį, bet tas langelis skirtas užsieniečiams.

Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Čia atvejis, kai labai trukdo objektyvesniam vertinimui iš anksto susidarytas nusiteikimas. Michalkovo vaidmuo kine, politikoj, visi pletkai apie jį, pretenzijos į "Oskarą" ir visos kitos pretenzijos. Prieš šitą filmą buvo tiek daug informacinio triukšmo, kuris, po teisybei, buvo apie viską, išskyrus patį filmą. Apie filmą buvo kalbama mažiausiai. (Bent aš apie jį praktiškai nieko nežinojau, kol nepamačiau.)
Žodžiu, turiu prisipažint: iš anksto buvau nusiteikęs priešiškai. Netgi nelabai norėjau žiūrėt, ilgokai tą filmą laikiau "stalčiuj".

Po tokio "pasiruošimo" paskui žmogui lieka du atvejai: 1) arba džiugiai nustebt, kad filmas vis dėlto geras; 2) arba su pagiežingu pasitenkinimu surast jame visus iš anksto jau įsivaizduotus griekus, juos po vieną įvardint, atskleist, dar kartą demaskuot niekingąjį Nikitą Michalkovą. 

Kažkaip nesinori man dabar rinktis iš šitų variantų. Nei vieno, nei kito. Nors abu jie dalinai tinka.

Pasakyt, kad filmas geras- galima, matosi tikrai stipri meistro ranka. Bet ir aiškiai matosi, kad pretenzijos į "Oskarą" buvo... hm..., kaip čia pasakius... 
Kažkaip nelabai randu jame kažką tokio, kas galėtų taip jau sukrėst amerikonus, kad jie tam filmui Oskarą išrašytų. Nors užmušk, nematau už ką. 

Kol nemačiau to klasikinio amerikoniško "12 įtūžusių", negaliu spręst- rimeikas, ar ne rimeikas, geresnis ar blogesnis. Neturiu su kuo lygint. Man šitas filmas priminė Riazanovo "Garažą". Ta pati uždara erdvė, panašūs veikėjai, ir netgi intermedijos kažkuo panašios. Pavartojau žodį "intermedijos", nes, nors čia matome lyg ir vientisą pjesę, bet ji prifarširuota intemedijų: kiekvienas veikėjas mums suvaidina atskirą mažytį spektakliuką.

Jei reiktų atsakyt trumpai- patiko, ar ne- atsakyčiau: patiko. Ir pridėčiau: "bet".
O tuos "bet" galima vardint, galima nesivargint vardint. Viską išvardint sunkokas darbas. 
Pirmiausia, kas krinta į akis: viskas labai gerai padaryta, bet- PADARYTA. Profesionaliai, meistriškai, kruopščiai išprotautas, sukonstruotas PRODUKTAS.

Tokiais atvejais tenka užsiduot sau klausimą, ką vadini meno kūriniu, o ko nevadini. Jeigu menininkas padaro kažką tiksliai pagal užsakovo norą, pagamina prekę tiksliai pagal pirkėjo skonį (jokių genialių blykstelėjimų, nieko naujo, nieko rizikingo- viskas tiksliai pagal receptą)- čia kas gaunasi: meno kūrinys, ar nevisai? 
Gal vis tik menas, ar ne? Juk darė menininkas, ne šmikis koks nors. Ir gražiai padarė. Tai gal menas, ar ne?

O jeigu kalbėtumėm apie puikaus virėjo išvirtą skanią sriubą? Tiksliai pagal receptą, be klaidų, taip, kaip reikia. Menas? Turbūt...

Na, žinoma, dar būtų galima atskirai pašnekėt ir apie pono Michalkovo politines nuostatas, kaip jos matosi tame filme. 
Nors pirmiausia, kas krinta į akis- užknisančiai uolus "politkorektiškumas". Jau tokios buvo padėtos pastangos, kad niekam neužkliūt, jog net koktu. 
O vis tiek yla iš maišo lenda pakankamai aiškiai. Pakanka tik susirūšiuot paskui, po filmo, matytus herojus pagal principą "simpatiškas-neaiškus-nelabai simpatiškas-visai įtartinas". Kuris kaip norimas pateikt. 

Ir netgi apie tą "lietuvišką SS" kalbant-
kitu atveju, aišku, mes ironiškai numotumėm ranka, sakytumėm: "na, tiems rusams visi pribaltai vienodi, jiems tas pats, ar Latvija, ar Lietuva, ar SS, ar Impulevičiaus "savisaugos batalionas", ir t.t.

Normalu. Kalbant apie ką nors kitą, ne Michalkovą. Bet kai žinau, koks protingas ir suktas yra šis ponas Nikita- jau galiu netgi dėl šito suabejot. Galiu įtart netgi ir čia: o ar tikrai čia šis ponulis tik suklydo? O gal "klaidelė" visai neatsitiktinė, o specialiai padaryta? Nė kiek nenustebčiau. Ir lengvai įsivaizduočiau bent keturias priežastis, dėl ko tai būtų galėta padaryt.

Citata:

vilnis rašė: Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis.  ...... šis Michalkovo filmas nerusiškas. ................. Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek.

Buvau nematęs to "klasikinio" Liumeto, todėl irgi prisijungiau prie vieningo Michalkovą smerkiančio choro. 

Kaip tie prisiekusieji, apie kuriuos pasakoja abu filmai. Ilgai negalvojant, viskas aišku: Michalkovas KALTAS. 

KALTAS, nes begėdiškai padarė "rimeiką";
KALTAS, nes begėdiškai su rimeiku pretenduoja į prizus, su siužetu, kuris JAU kadaise yra gavęs prizų;
KALTAS aplamai, nes jis yra Michalkovas, o rusų imperialistas- valstybininkas Michalkovas dabar padoriems žmonėms iš principo NEGALI būti nekaltas;
KALTAS, nes jo filmas ne juodai-baltas, o vulgariai spalvotas;
KALTAS, nes išvis- kaip jis drįsta lygintis su Liumetu, kuris yra Holivudo pripažintas genijumi? 

Bet. O jeigu toliau pratęst filmo fabulą, ir pabūt pradžiai tuo vienu nedrąsiu balsiuku, kuris pypteli: "o ar TIKRAI kaltas?" 

 

Taigi. Mėginu. 

Mėginu nachališkai, žinodamas, kad tuoj gausiu per galvą nuo visų likusių 11 specialistų ir šiaip kultūringų snobų, pareikšt: man Michalkovo filmas patiko labiau. 
Pažiūrėjau uoliai visą tą išgirtąjį Liumeto "12 įtūžusių" ir nutariau, kad Michalkovo filmas geresnis. Priėjau išvados, kad Michalkovas NEKALTAS. 

Pradžiai- tik keletas argumentų:
NĖRA ĮRODYTA ir jokiuose įstatymuose NĖRA PARAŠYTA, kad "rimeikus" daryti yra blogai. Jeigu galima daryti šimtus Hamletų, šimtus Traviatų- tai kokia jau čia nuodėmė pakartoti kažkokį Liumetą? 
NĖRA ĮRODYTA, kad spalvotas ir įdomesnis filmas būtinai yra blogiau už juodai baltą ir nuobodesnį vien dėl to, kad anas yra senas ir "klasikinis". 

>>>>>>>>>>>
ir t.t. 
čia kol kas nutraukiu argumentų dėstymą, nes toliau vėl galiu nuvažiuot į senus urvinio dėstymus apie požiūrį į senoviškus juodaibaltus šedevrus. Galima bus ir tai pratęst, bet tai jau ilgesnė kalba. O kol kas- užsičiaupiu, užleisdamas žodį kitiems prisiekusiesiems, norintiems man duoti per galvą.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Sunku su tavim ginčytis, Fanta, kai aiškiai pasakai, kad anas filmas nuobodesnis, nes nespalvotas. 

Ką beįrodinėčiau - apie personažų motyvaciją, apie skirtingus filmo motto, o tuo pačiu ir apie skirtingų vertybių propagavimą (juk pabaigos tai labai skirtingos, ar ne?), apie režisierių skirtingus triukus, kuriais jie vilioja žiūrovus, apie dirbtinumą ir natūralumą - juk vis tiek atrėši taip kaip Teisingas apie savo mėgiamą "Pano labirintą": man patiko, o tu, jei nepatiko, vadinasi, nesupratai.

O be to niekas juk ir nesakė, kad Michalkovo filmas prastas. Net aš, nors jau beveik baigiu jį užmiršti, o tai man reiškia, kad filmas neturėjo nieko, kas užkabintų giliau, sakau: labai profesionalus.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx