2008 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Nikitos Michalkovo "12"

Vilnis:
Kadangi ateinantį penktadienį LTV2 parodys Sidnio Lumet'o filmą "Dvylika įtūžusių vyriškių" (Twelve Angry Men), tai pasiskubinau dar prieš jį pažiūrėti Nikitos Michalkovo "12". 
Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis. Jei Lumet'o filme tėvo nužudymu kaltinamas jaunas meksikietis, tai Rusijoje meksikiečio statusas priklauso čečėnams, o toliau - viskas pagal tą patį scenarijų. Bet žiūrėti įdomu ir, ačiū Dievui, nėra atviro šovinizmo, o tik keli vaizdai, kuriuos kaip nori gali traktuoti, taip pat kaip ir romantišką Gafto veikėjo pasakojimą, kuriame veikia ir "litovskaja SS"...  

Šiaip labai pritarčiau aukščiau minėtam ponui Bogomolovui, kad šis Michalkovo filmas nerusiškas. Situacija nerusiška, veikėjai - nors ir labai gerai suvaidinti pačių geriausių dabartinių rusų aktorių, - bet literatūriniai jie, kiekvienas papasakoja jam priskirtą istoriją, atveria langelį į rusišką šalį, bet tas langelis skirtas užsieniečiams.

Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek.


xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Čia atvejis, kai labai trukdo objektyvesniam vertinimui iš anksto susidarytas nusiteikimas. Michalkovo vaidmuo kine, politikoj, visi pletkai apie jį, pretenzijos į "Oskarą" ir visos kitos pretenzijos. Prieš šitą filmą buvo tiek daug informacinio triukšmo, kuris, po teisybei, buvo apie viską, išskyrus patį filmą. Apie filmą buvo kalbama mažiausiai. (Bent aš apie jį praktiškai nieko nežinojau, kol nepamačiau.)
Žodžiu, turiu prisipažint: iš anksto buvau nusiteikęs priešiškai. Netgi nelabai norėjau žiūrėt, ilgokai tą filmą laikiau "stalčiuj".

Po tokio "pasiruošimo" paskui žmogui lieka du atvejai: 1) arba džiugiai nustebt, kad filmas vis dėlto geras; 2) arba su pagiežingu pasitenkinimu surast jame visus iš anksto jau įsivaizduotus griekus, juos po vieną įvardint, atskleist, dar kartą demaskuot niekingąjį Nikitą Michalkovą. 

Kažkaip nesinori man dabar rinktis iš šitų variantų. Nei vieno, nei kito. Nors abu jie dalinai tinka.

Pasakyt, kad filmas geras- galima, matosi tikrai stipri meistro ranka. Bet ir aiškiai matosi, kad pretenzijos į "Oskarą" buvo... hm..., kaip čia pasakius... 
Kažkaip nelabai randu jame kažką tokio, kas galėtų taip jau sukrėst amerikonus, kad jie tam filmui Oskarą išrašytų. Nors užmušk, nematau už ką. 

Kol nemačiau to klasikinio amerikoniško "12 įtūžusių", negaliu spręst- rimeikas, ar ne rimeikas, geresnis ar blogesnis. Neturiu su kuo lygint. Man šitas filmas priminė Riazanovo "Garažą". Ta pati uždara erdvė, panašūs veikėjai, ir netgi intermedijos kažkuo panašios. Pavartojau žodį "intermedijos", nes, nors čia matome lyg ir vientisą pjesę, bet ji prifarširuota intemedijų: kiekvienas veikėjas mums suvaidina atskirą mažytį spektakliuką.

Jei reiktų atsakyt trumpai- patiko, ar ne- atsakyčiau: patiko. Ir pridėčiau: "bet".
O tuos "bet" galima vardint, galima nesivargint vardint. Viską išvardint sunkokas darbas. 
Pirmiausia, kas krinta į akis: viskas labai gerai padaryta, bet- PADARYTA. Profesionaliai, meistriškai, kruopščiai išprotautas, sukonstruotas PRODUKTAS.

Tokiais atvejais tenka užsiduot sau klausimą, ką vadini meno kūriniu, o ko nevadini. Jeigu menininkas padaro kažką tiksliai pagal užsakovo norą, pagamina prekę tiksliai pagal pirkėjo skonį (jokių genialių blykstelėjimų, nieko naujo, nieko rizikingo- viskas tiksliai pagal receptą)- čia kas gaunasi: meno kūrinys, ar nevisai? 
Gal vis tik menas, ar ne? Juk darė menininkas, ne šmikis koks nors. Ir gražiai padarė. Tai gal menas, ar ne?

O jeigu kalbėtumėm apie puikaus virėjo išvirtą skanią sriubą? Tiksliai pagal receptą, be klaidų, taip, kaip reikia. Menas? Turbūt...

Na, žinoma, dar būtų galima atskirai pašnekėt ir apie pono Michalkovo politines nuostatas, kaip jos matosi tame filme. 
Nors pirmiausia, kas krinta į akis- užknisančiai uolus "politkorektiškumas". Jau tokios buvo padėtos pastangos, kad niekam neužkliūt, jog net koktu. 
O vis tiek yla iš maišo lenda pakankamai aiškiai. Pakanka tik susirūšiuot paskui, po filmo, matytus herojus pagal principą "simpatiškas-neaiškus-nelabai simpatiškas-visai įtartinas". Kuris kaip norimas pateikt. 

Ir netgi apie tą "lietuvišką SS" kalbant-
kitu atveju, aišku, mes ironiškai numotumėm ranka, sakytumėm: "na, tiems rusams visi pribaltai vienodi, jiems tas pats, ar Latvija, ar Lietuva, ar SS, ar Impulevičiaus "savisaugos batalionas", ir t.t.

Normalu. Kalbant apie ką nors kitą, ne Michalkovą. Bet kai žinau, koks protingas ir suktas yra šis ponas Nikita- jau galiu netgi dėl šito suabejot. Galiu įtart netgi ir čia: o ar tikrai čia šis ponulis tik suklydo? O gal "klaidelė" visai neatsitiktinė, o specialiai padaryta? Nė kiek nenustebčiau. Ir lengvai įsivaizduočiau bent keturias priežastis, dėl ko tai būtų galėta padaryt.

Citata:
vilnis rašė:
Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis. 
...... šis Michalkovo filmas nerusiškas.
.................
Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek. 

Buvau nematęs to "klasikinio" Liumeto, todėl irgi prisijungiau prie vieningo Michalkovą smerkiančio choro. 

Kaip tie prisiekusieji, apie kuriuos pasakoja abu filmai. Ilgai negalvojant, viskas aišku: Michalkovas KALTAS. 

KALTAS, nes begėdiškai padarė "rimeiką";
KALTAS, nes begėdiškai su rimeiku pretenduoja į prizus, su siužetu, kuris JAU kadaise yra gavęs prizų;
KALTAS aplamai, nes jis yra Michalkovas, o rusų imperialistas- valstybininkas Michalkovas dabar padoriems žmonėms iš principo NEGALI būti nekaltas;
KALTAS, nes jo filmas ne juodai-baltas, o vulgariai spalvotas;
KALTAS, nes išvis- kaip jis drįsta lygintis su Liumetu, kuris yra Holivudo pripažintas genijumi? 

Bet. O jeigu toliau pratęst filmo fabulą, ir pabūt pradžiai tuo vienu nedrąsiu balsiuku, kuris pypteli: "o ar TIKRAI kaltas?" 

 

Taigi. Mėginu. 

Mėginu nachališkai, žinodamas, kad tuoj gausiu per galvą nuo visų likusių 11 specialistų ir šiaip kultūringų snobų, pareikšt: man Michalkovo filmas patiko labiau. 
Pažiūrėjau uoliai visą tą išgirtąjį Liumeto "12 įtūžusių" ir nutariau, kad Michalkovo filmas geresnis. Priėjau išvados, kad Michalkovas NEKALTAS. 

Pradžiai- tik keletas argumentų:
NĖRA ĮRODYTA ir jokiuose įstatymuose NĖRA PARAŠYTA, kad "rimeikus" daryti yra blogai. Jeigu galima daryti šimtus Hamletų, šimtus Traviatų- tai kokia jau čia nuodėmė pakartoti kažkokį Liumetą? 
NĖRA ĮRODYTA, kad spalvotas ir įdomesnis filmas būtinai yra blogiau už juodai baltą ir nuobodesnį vien dėl to, kad anas yra senas ir "klasikinis". 

>>>>>>>>>>>
ir t.t. 
čia kol kas nutraukiu argumentų dėstymą, nes toliau vėl galiu nuvažiuot į senus urvinio dėstymus apie požiūrį į senoviškus juodaibaltus šedevrus. Galima bus ir tai pratęst, bet tai jau ilgesnė kalba. O kol kas- užsičiaupiu, užleisdamas žodį kitiems prisiekusiesiems, norintiems man duoti per galvą.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Sunku su tavim ginčytis, Fanta, kai aiškiai pasakai, kad anas filmas nuobodesnis, nes nespalvotas. 

Ką beįrodinėčiau - apie personažų motyvaciją, apie skirtingus filmo motto, o tuo pačiu ir apie skirtingų vertybių propagavimą (juk pabaigos tai labai skirtingos, ar ne?), apie režisierių skirtingus triukus, kuriais jie vilioja žiūrovus, apie dirbtinumą ir natūralumą - juk vis tiek atrėši taip kaip Teisingas apie savo mėgiamą "Pano labirintą": man patiko, o tu, jei nepatiko, vadinasi, nesupratai.

O be to niekas juk ir nesakė, kad Michalkovo filmas prastas. Net aš, nors jau beveik baigiu jį užmiršti, o tai man reiškia, kad filmas neturėjo nieko, kas užkabintų giliau, sakau: labai profesionalus.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą