Vienas lietuviškai nemokantis tipas anądien prisikabino prie manęs, kad pasakyčiau, ką reiškia žodis Kučkuriškės. Niekaip negalėjau įtikint, kad nežinau. Taip ir liko su įtarimu, jog įsivaizdinu ir nenoriu pasakyt.
Kai kurie pavadinimai jau beveik nuėjo į nebūtį. Kai dar mažas būdamas, atvažiuodavau pas tetą į svečius- eidavome pasivaikščioti į Zakretą. Niekas iš vilniečių tada dar nesakydavo "Vingio parkas". Maudytis važiuodavome į Valakumpius. Pliažas, nuogi kumpiai, tirpstantys saulėkaitoj- atrodė labai tinkama asociacija, todėl sunkiai paskui pripratau prie dabartinio "sulietuvinto" pavadinimo.
O kas dabar bepamena, kur buvo Didžioji Pohulianka, kur Mažoji...
Mano miegamasis rajonas vadinasi Pašilaičiai. Labai gražus pavadinimas, bet sugalvotas valdininkų, visai nevilnietiškas. Sesuo gyvena Šilainiuose, aš- Pašilaičiuose, kur nors Klaipėdoj ar Šiauliuose gal irgi kažkas panašaus yra... Kaip kažkada Rusijoj kiekvienam mieste naujai pastatytas rajonas būtinai būdavo pavadinamas Čeriomuškom...
Vietovardis Pašilaičiai man skamba daug gražiau už Šeškinę. Bet kai girdžiu, kaip šitą rajoną vadina didelė dalis vietinio jaunimo... PAŠYLY. Ir kas jiems gali uždraust- jie čia gimė ir užaugo.
-------------------------
Specialistas raudonu švarku
Kiekvieną rytą jis įlipa žiede, kartu su manim. Pagyvenęs vyras raudonu švarku, išvaizda kiek nudėvėto... lyg poeto iš kadaise garsios priemiesčio kavinės "Zelionyj Ogoniok"..., lyg dainininko iš kadaise garsios vokiečių grupės "Mordu Tokom"... Jis turi šitam autobuse du ar tris draugus, su kuriais labai intensyviai ir garsiai bendrauja. Taip garsiai ir intensyviai, kad būtinai turiu gelbėtis, kuo greičiau užsidėdamas ausines ir įsijungdamas radiją.
Bet vis tiek kasryt spėju dar kartą išgirst, koks jis yra šaunus, protingas ir geras Specialistas. Kiek suprantu- tiesiog genialus elektrikas, kaip niekas kitas sugebantis įstatyti ir pakeisti bute rozetes, išjungėjus, sujungti laidus. Jo sprendimai genialūs, patirtis neįkainojama, erudicija rozečių asortimento srityje- nepralenkiama.
Negaliu klausytis, graužia pavydas, kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas. Eilinį kartą bėgu nuo savo nepasisekusio gyvenimo, slepiuosi ausinėse, įsijungiu radiją.
-------------------------------
Sužinau:
Vilniečiai nenori tramvajaus.
Taip pasakė apklausa, surengta specialistų.
Tiesa, kiti specialistai sako, kad tramvajus vis tiek bus. Tiksliau- niekas dar nežino, ar jis bus, tai kol kas niekam ir nesvarbu. Svarbu yra užsakyti tyrinėjimus, visokius pirminius projektavimus.
O vilniečius kol kas visa tai domina maždaug tiek pat, kaip oranžiniai dviračiai ir Tai Či gimnastika.
Todėl į apklausas jie atsako: tramvajus? koks dar tramvajus? kam? Ne, nenorim.... Turbūt, bilietai bus brangūs. AuTOBUsams kainas pakėlė, dabar dar kažkokį tramvajų prasimanė...
Prisimenu, kaip mūsų name atsirado kabelinė televizija. Prisijungus prie jos, teko kviestis pažįstamą meistrą, kad įmontuotų į tarybinį televizorių PAL/Secam dekoderį, kad vaizdas būtų spalvotas. Kaip nustebo ir pasipiktino žmona, kai rado, jog užsakiau tuo pačiu įmontuot ir distancinį valdymą. -Kas čia dabar per išmislas, kam to reikia? Negi sunku pakelt užpakalį, kad kanalą perjungt? Turėjau nuobodžiai aiškint, kad televizoriuj knopkutės tik šešios, o kanalų dabar bus daugiau, ir t.t., ir pan. .... Nors dabar ir sutinku, kad distancinis pultelis yra velnio išmislas. Per jį- nieko doro normaliai pažiūrėti negalima.
------------------------
Vileikoj nusiimu ausines, išjungiu radiją. Išlipęs iš autobuso, matau ant namo sienos priklijuotą skelbimą. Reikalingas SUVIRINTOJAS. Kokio velnio,- galvoju sau, eidamas per bėgius, ir, kaip visada, bijodamas traukinio,- kokio velnio man reikėjo to nusususio diplomo, jeigu galėjau ant suvirintojo išsimokint. Juk tas darbas visai nėra toks labai jau sudėtingas. Būčiau dabar gerbiamas, visur reikalingas specialistas, galėčiau virint prakiurusius išmetimo vamzdžius ir turėti gerą uždarbį. -Bet tada gal jausčiaus nepilnaverčiu juodnugariu, pagiežingai žvelgčiau į kontoros žiurkes su diplomais,- pagalvojau. Irgi nieko gero.
Paskui prisiminiau žmogų raudonu švarku. Baik pliurpt nesąmones,- pasakiau sau. Juk reikalas ne tame, kad kažkas yra suvirintojas, arba šaunus klerkas, mokantis angliškai ir kiekvieną savaitę skraidantis į Briuselį. Reikalas netgi ne tame, kad tavo dviratis seniai surūdijo ir jau niekada juo nevažiuosi išilgai Labos upės. Vienintelis dalykas, kurio tau tikrai trūksta, ir ko nesugebėjai- susirasti sau savo raudoną, žalią, arba violetinį švarką.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Grįžtant, kai autobusas pagaliau kriokdamas pakilo į kalną, ir dešinėje jau atsiskleidė žavus vaizdas į nugalėto socializmo Koliziejaus griuvėsius ir už jų įžūliai riogsantį buržuazinį Akropolį- per garsiakalbį Buratino balsas begėdiškai sumelavo: "Šnipiškės! Sekantis- Saltoniškės!".
Susimąsčiau: iš kur Vilnijoje atsirado taip angliškai skambantis vietovardis?
"Sultans of swing"- prisiminiau kažkada taip pamėgto Dire Straits albumo pavadinimą... Juk tai angliškai taip sultonas vadinamas- saltan. O čia, berods, visada skambėjo visokios slavų kalbos, čia buvo kalbama lietuviškai, žydiškai, totoriškai. Vokiškai pagaliau. Bet angliškai???
Paskui prisiminiau Puškino "Pasaką apie carą Saltaną" ir nusiraminau. Panašu, kad senovėje ir slavai galėjo vadinti sultonus "saltan".
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vakar- vėlų vakarą- virtuvėj- geriant arbatą- įprasti garsai už lango pasirodė kažkokie kitokie, nei visada. Pagalvojau sau- juokinga, tas šaudymas šiandien skamba visai panašiai, lyg būtų pleškinama iš automatų. Serijomis ir pavieniais šūviais. Visai, kaip nedidelis mūšis, o ne įprastiniai fejerverkai. Netgi trumpam pritildžiau televizorių, kad įsiklausyt. Bet nieko ypatingo nebeišgirdau. Tratėjimas kažkur tolokai, ir tiek.
Po kiek laiko girdžiu- žmonelė teiraujasi: "Klausyk, o kas ten per sprogimai?"
-Ai,- sakau,- nežinau, kažkoks susišaudymas.
-O tos sirenos? Nežinai, taip kiauksi kieno sirenos- greitosios, ar policijos?
-Nežinau, atstok.
Bet pačiam pasidarė įdomu, išlindau į balkoną pavėpsot. Dar įdomiau tapo, kai pamačiau iš tolo Justiniškių gatve gana lėtai važiuojant kažkokį siluetą su mėlynai besisukančiomis blykstėmis. Siluetas iš tolo ir tamsoje atrodė įtartinai panašus į šarvuotį. Nors tikriausiai tai buvo tik gaisrinė, bet šarvuotis- įdomiau. Sirenos tolumoje kaukė be perstojo, mėlynos švieselės tai išnirdavo tarp namų, tai vėl pasislėpdavo. Toli, kažkur kombinato "Pieno žvaigždės" pusėje, matėsi neryški gaisro pašvaistė, vertėsi dūmai. Romantiškas šiltos vasaros nakties vaizdelis. Vakaras, tylu, tik kažkur toli truputį šaudo, truputį sirenos klykauja, truputį dūmai. Ir "Russkoje radio" bei įprasti girti vogravimai kieme. Tylu ir nieko nevyksta. Šeštadienis.
Gal kokią kriminalinę kroniką reiktų šiandien per TV pažiūrėt, gal pasakys, kas ten buvo: tiesiog gaisriukas, ar kas nors įdomiau. Bet, turbūt, taip ir nesužinosiu, nes nemėgstu žiūrėti Dienos Kriminalų per žinias.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Jau kuris laikas jausdavau, kad kažkas su manimi nebe taip, kaip buvo. Ilgokai negalėdamas suprasti, kas vyksta, kamavausi. Kol pagaliau vakar daėjo. Su siaubu supratau savyje beveik visiškai išnykus norą ginčytis. Netgi su Donskiu.
Tai yra negerai. Nemanau, kad galėčiau tai pavadinti, jog pasiekiau tokias išminties viršūnes, kuriose man pasidarė nebeįdomi kitų nuomonė. Nuomonės man, turbūt, įdomios. Gal tik praėjo truputį noras "rodyt save", reikštis tuštumoje, kur, taip darydamas, pats sau pradedi atrodyti įtartinai.
Nors.
Gal...
Šiandien vėl- eidamas iš stotelės kiemais, tame kieme, kur jau 15 metų, vasarą ir žiemą, vis taip pat- įprastai taip, kad jau seniai nebekreipiu į jį dėmesio- vėl eilinį kartą išgirdau jį reiškiantis, dėstant mintis. Balkono oratorių.
Jis sako savo prakalbas jau mažiausiai 15 metų, girdėdavom jį dar Atgimimo laikais. Tada prakalbos būdavo labai politizuotos, žinoma. Apie ką jis dėsto dabar- nežinau, neįsiklausau niekada. Manau, kad gal irgi. Apie Jukos, Brazauską. O gal ne, gal jis gyvena vis tam pačiam pasauly, kaip ir kadais. Arba rado kitų temų.
Išgirdęs jį šiandien, prisiminiau panelę Jovitą ar Jolantą. Kur iš Kauno. Kurią šiurpina oratoriai, kelintus metus postringaujantys internete. Kodėl mes negalime, jei gali šitas, balkone? Mes, turbūt, mažiau kenksmingi, negu jis savo kaimynams. Mūsų galima ir negirdėti, jeigu nesinori. Mes tiesiog šokame menuetą...
Menuetas nėra labai padorus šokis, nes nepasižymi nei prasme, nei nuoširdumu. Jis pretenzingas, manieringas,truputį beprasmiškas. Jis nėra tikras bendravimas, greičiau tik bendravimo imitacija. Bet geras tuo, kad mažai pavojingas,suteikiantis daug laisvės vaizduotei ir iliuzijoms. Neįpareigojantis ir nevarginantis. Stilingai atrodantis ir tinkamas ... įvairaus...amžiaus žmonėms.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Žmogus yra niekingas padaras, jam linksma būna stebėti, kai kitas papuola į nestandartinę situaciją...
Anądien lankiausi turgelyje kiaušinių pirkti. Prisikrovęs maišan dvi desėtkas lenkiškų didelių, einu troleibusan, galvodamas: kad tik tas maišas man netrūktų..., kažin, kodėl kiekvieną kartą man atrodo, kad kiaušiniai- daiktas lengvas, beveik besvoris..., niekaip neįsisąmoninu paprastučio fizikos fakto, kad jie yra nors ir trapūs, bet pilnaviduriai, jų viduje skystis, o jis sunkus.... Galvoju sau taip apie silpną savo protą, apie silpną savo maišą, apie kiaušinių konsistenciją ir skysčių lyginamąjį svorį, ir čia pat įsitikinu, kad maišeliai ne tik man pasitaiko per silpni prekėms su skysčiu. Aš apie galimą avariją tik mąstau, o kitam norėtojui įlipti į tą patį troliką ji tuo metu jau vyksta akivaizdžiai: maišas gal ir pakankamai stiprus, bet aiškiai perpildytas; kol žmogėnas savo prekes lygia vieta nešėsi, jos dar tilpo, bet kai reikėjo lipt į troleibusą- vienas sloikas su agurkais TEKŠT, ir nebe maiše, bet jau ant šaligatvio... Keista, bet nesudūžta. Tame, žinoma, nieko itin nestandartiško nėra- kartais netgi ir šnapso butelis tokiais atvejais sveikas išlikti gali. Nestandartiška yra tik tai, kad nei žmogeliui, nei kažkam, užkliuvusiam už jo ir mėginusiam pagelbėti, tas sloikas taip ir nesidavė, pabėgo žemyn, ant asfalto, ir tolyn, po troleibusu. Kažkas truputį graudoko būna povyzoje ir žvilgsnyje žmogaus, pritūpusio šalia troleibuso ir sekančio žvilgsniu nuo jo pabėgantį marinuotų agurkų stiklainį. Bet nevilties nėra, štai jau mes regime pro langą išdidų mostą: važiuokite, mes pasiliksim čia, mums jūsų transportas nereikalingas, palauksim kito. Ir atsisukę regime, kad pabaiga laiminga, prekė nepapuolė po ratu, ji gražiai išlenda iš po troleibuso pilvo ir laukia, kol bus pasiimta ir saugiai paslėpta ten, kur jai būt priklauso.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
troy:
Jei būtų skaidriosios butelis ...
Stasikas puola po judančio troleibuso ratais. Troleibusas lėtai, bet užtikrintai perskrodžia Stasiko kūną, Liolekas suklumpa ant purvino šaligatvio iš nevilties -prapoula iškart ir draugas ir butelis, lieka tik melstis. Boria šoka paskui autobusą ir kruvinose Stasiko rankose randa čielą dar butelį. Stasiko rankos tankiai virpa agonijoje ir draugai palengvindami kančias paima degtinę iš jo rankų. Moterys alpsta. Vyrai žiūri ką darys Liolekas ir Boria su kūnu bei degtine. Kūnas uždengiamas. Butelis paimamas. Fanta eina namo ir parašo dvigubai ilgesnį tekstą nei paprastai.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Šiandien. Ūkanotas rytas pusę vienuotliktos šaligatvio ruože Pohuliankos gatvėj, kitoj jos pusėje prieš Kultūros ministeriją. Dairausi į kairę ir dešinę, trokšdamas ugnies. Turiu vieną cigaretę, norisi pirmojo rytinio dūmo. Tarpuvartėje šalia Casino stovi dvi įdomios moterys, bet jų užkabinti nedrįstu. Nors pagal išvaizdą jos aiškiai gali turėti žiebtuvėlį. Bet šiuo metu nerūko, o, kažką tarpusavy aptarinėdamos, neaiškiai dairosi į šalis- gal kažko laukia, o gal nežino savo krypties. Aš žmogus baikštus, kuklus, todėl nusisuku į kitą pusę. Ir jau matau, prie ko prisikabinti: eina rūkydamas (dūmindamas) žmogus, panašus į statybininką restauratorių (dabar ši profesija bus labai gerbiama, nes ji mums davė valstybės Galvą...), arba neišsipagiriojusį tapytoją. Taip jis atrodo, tokia jo apranga ir tokia eisena. Kaip poeto Rubavičiaus jaunystėje. Aukštaūgiška.
Kodėl aš apie tai rašau? Tokias smulkmenas. Dėl dviejų priežasčių. Pirma- norėjau tuščiai paplepėti, o nieko įdomesnio šiuo momentu nesugalvojau. Antra- pirmą kartą gyvenime gavau progą gatvėje prisidegti nuo cigaro. Ne kokios nors sulamdytos cigaretės, ne nuo rusiško papiroso, bet nuo cigaro. Ne Las Vegase, ne Monte Carlo. Dulkinoj Pohuliankoj, priešais sudulkintą Lietuvos Kultūros ministeriją. Miglotą mieguistą šeštadienio rytą Vilniuj. Smulkmena. Bet pasirodė įdomi, todėl ir pasigyriau.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Visuomeniniam transporte pasitaiko visokių žmonių. Kartais būna ir nekultūringų, kurie ką nors sriaubia. Dažniausiai- smirdintį alų. Kartais net šnapsą. Jaunimėlis vasarą nešiojasi buteliukus su limonadais, skardinėles su sidriukais.
Bet tokio originalaus sriaubiko, kaip šiandien troleibuse, kaip šį vakarą troleibuse, man matyti dar neteko. Ir įtariu, kad gali daugiau ir netekt.
Tipas visu keliu godžiai, su pasimėgavimu, užversdamas galvą, siurbė pasukas. Iš minkšto pakelio. Ir dar priedo latviškas.
Aš net pagalvojau, kad gal jis latvis buvo... Tada būtų beveik suprantama. Iš latvio visko galima laukt.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
čia, centre, vaizdeliai truputį kitokie, negu pakeliui į Vileiką.
Dabar, ryte, žygiuodamas šaligatviu, turėjau praleisti įsukantį į banko kiemą gigantišką, puikų, blizgantį juodą rolsroisą. Su vardiniu valstybiniu numeriu. Kuriame vietoje skaičių parašyta trumpai ir aiškiai: "ROLSIK".
Numeris tikrai vaizdingai demonstruoja savininko kilmingumą ir mentalitetą.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą