vilnis. savaitgalio filmai.

Šį kartą vieną po kito žiūriu du lyg ir skirtingus, lyg ir panašius filmus.
Pirmasis filmas - "Valstybės patarėjas". Populiariausios rusų žvaigždės, profesionalus pastatymas, rusų pamėgtasis miglelės pūtėjas Akuninas.
Antrasis filmas - "Vertėja". Populiariausios amerikiečių žvaigždės - oskarantai, holivudiškai įspūdingas pastatymas, amerikonų pamėgtasis sentimentalumas.

"Valstybės patarėjas" improvizuoja taip ilgai gniaužta tema, tiksliau - tų temų maišalyne: carinė Rusija, generolai, kunigaikščiai, revoliucinieriai, anarchistai, ochranka, klastingos viešnamių šeimininkės, japoniški tarnai, rytietiška mankšta su rytietiškais ginklais, paslaptinga nusikaltėlė dama su vualiu, kažkoks rusiškas Šerlokas Holmsas, tiksliau - jo kvaila akuniniška imitacija - Fandorinas. Ekrane savimi mėgaujasi Nikita Michalkovas, kaip visada geriausiai atrodydamas rusiško pirklio klastos įsikūnijime, ryškiais tačiau standartiniais, jau tapusiais kaip ir jų vizitinėmis kortelėmis, pasirodymais blyksteli Maškovas ir Tabakovas, SSRS grožio vice-mis Oksana Fandera aišku yra dvarininkiška teroristė Adata, ne mažiau kilnaus veido revoliucinierių skiemenuoja Chabenskis, ir dar krūva patarnaujančių aktorių, beveik visi - atžalos iš to paties aktorių rožių sodo: Jefremovas, Bondarčiukas, Mironova. O paradui vadovauja režisierius Filipas Jankovskis, irgi žymaus tėvelio vaikelis. Gal vienintelis Menšikovas, taip gerai atpažįstamas iš veido, atrodo stengiasi pašaržuoti savąjį Fandoriną - bet, manau, jo pastangos nebuvo suprastos. Visas tas turgus knibžda istorinėmis dekoracijomis, rusišku koloritu, sodriais epizodais. Tik visuma nieko nepasako, nes nėra ko pasakyti. Filmą įdomu žiūrėti, kol žiūri, jam pasibaigus - sparčiai blanksta ir pradingsta užmarštyje.

"Vertėja" irgi jau šimtą kartų Holivude aplaižytos temos eilinis įkūnijimas: pasikėsinimas į afrikietišką diktatorių SNO pastate, įspūdingos amerikiečių saugumo pajėgos, vienas protingas, tačiau asmeniniame gyvenime kenčiantis herojus, kuris paskutinę sekundę viską perpranta, graži, žavi ir tauri kovotoja už teisybę, irgi labai kenčianti asmeniniame gyvenime, judviejų dvasinis artumas ir konfrontacija, pabaigoje - teisingas sprendimas. Ir visgi scenarijus sukaltas labai profesionaliai, žiūrovo dėmesys tolygiai kas sekundę vis labiau kaitinamas, aktoriai - Nikol Kidman ir Šonas Penas - tiesiog virtuozai. Galutinis įspūdis tas pats: buvo malonu žiūrėti, ačiū, daugiau nesusitiksime. Nes net specifinio kolorito pagailėta, o iš kur jį gausi, jei politkorektiškumo sumetimais fimui specialiai buvo sugalvota neegzistuojanti Afrikos šalis ir neegzistuojanti jos kalba. Viskas saugiai sterilu, įskaitant žudikų ginklus, bombas ir jų aukas.

Man tik įdomu dabar štai kas: kurį filmą greičiau pamiršiu? Liks tik blankus jausmas, kad kažką mielai susidomėjusi žiūrėjau.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Galiu prisipažinti, kad tas vokiečių filmas "Povandeninis laivas" labai patiko. Žiūrėjau tas tris su puse valandos kvapą sulaikius. Po tokių filmų visokie vakarykščiai Pedro Almodovaro filmai a la "Blogas auklėjimas" atrodo tik kvaili išsidirbinėjimai nesugalvojant, ką pasakyti. Kiekvienam savos tragedijos.