Išsiplėtusi vilties erdvė

Šiandien per LR buvo galima išklausyti Mindaugo Nastaravičiaus pakalbinto Arvydo Šliogerio (tikiuosi, kad LRT tinklapyje dar atsiras šio pokalbio tekstas).

Profesorius Šliogeris kaip visada originalus, aštrus ir nepatogus. Todėl visada jaučiu malonumą klausydama ar skaitydama jo mintis, nes jos teikia daug progų pamąstyti, pažiūrėti į reiškinius kitaip.

Šis pokalbis, matyt, buvo suorganizuotas nepriklausomybės atkūrimo šventės proga. Todėl buvo kalbama apie tai, kas mūsų valstybėje per tuos metus įvyko ir kas neįvyko. Žinoma, Šliogeris negailėdamas kritikos pajudino visus nemaloniausius dalykus. Aš išskirčiau mintį apie tai, kad taip ir neturėjom pilietinės vyriausybės. Ne pilietinės visuomenės, kaip įprasta minėti teoriniuose straipsniuose, anot profesoriaus, tai nėra realus dalykas, negali egzistuoti tokie dideli dariniai, tačiau galėtų būti pilietinė vyriausybė. Aš pridėčiau, kad tai ir būtų to, ką vadintume pilietine visuomene, įrodymas. Tai neįvyko. Tačiau paklaustas apie tai, kas gi gero, Šliogeris pasakė irgi labai gerai: išsiplėtusi vilties erdvė. Daug dalykų, kurių sovietiniais laikais nebuvo galima net įsivaizduoti, dabar galimi kaip pasirinkimas.

Ir nors visuomenė ir toliau išlikusi vienišųjų minia - o tai, pasak Šliogerio, yra tas pamatas, kuriuo remiasi totalitarizmas, - tačiau jau vien tai, kad aš galėjau pasiklausyti nevaržomo Šliogerio žodžio ir pasijusti jau ne tokia vieniša, yra labai daug :)

Beje, Šliogeris apie save pasakė, kad jis pats dabar jaučiasi laimingas. Jis jau ir anksčiau ne kartą tai kartojo, gal girdėjote, nesikartosiu, nes nesugebu iš atminties cituoti išgirstų žodžių. Man tie jo žodžiai iš karto susišaukė su šiame tinklapyje komentavusio gerbiamo Fredžio* pasisakymu, kuris man labai patiko ir kurį pacituoti galiu:

Man patinka gyventi, jaučiuosi labai gerai, viskas įdomu, smalsu, viskuo džiaugiuosi, esu "gyvenimo stebėtojas" ir jis man gražus. Tiesa, jei sėdėčiau kokioje nors apšnerkštoje aplinkoje, kai pro stogą varva, po kampus bėgioja pelės, o pro langą matai tik šiukšlynus, šabakštynus, ar kaminus, gal kitaip giedočiau. Žinau, kad skurdas labai slegia, pats taip gyvenau, bet man pasisekė ... ištrūkau.

Sovietoidinio mąstymo aukos šios minties nesupras. Ir nereikia. Jie gyvena paprastame pasaulėlyje, kur jiems pritariantys yra balti, o prieštaraujantys - juodi. Taip jie buvo išauklėti, ką gi padarysi. O aš galiu tik pakartoti Fredžio* ir Šliogerio žodžius: man gera, man pasisekė, nes ištrūkau. Dėl to esu labai laiminga.

Su Šventėmis.

Labai įdomūs tekstai

Tema gal ir pabodusi, net nedrįstu jos nagrinėti - apie prezidento rinkimus.

Vargšai žurnalistai, nieko neišgalvodami, vis aptarinėja D.Grybauskaitės ir nedalyvaujančių Landsbergio ir Brazausko kandidatūras. Lyg ir atsirado įdomesnis kandidatas - A. Butkevičius, bet jis vis kartoja, kad dalyvauti prezidento rinkimuose pats nenori, bet partija verčia... :)

O aš išdrįsiu atkreipti jūsų dėmesį į kitus kandidatus. Tiksliau: pretendentus į kandidatus, nes kandidatu tampama tik surinkus nustatytą skaičių pretendentą remiančių piliečių parašų.

Yra, pvz. , toks pretendentas: Vidmantas Sadauskas. Jis savo pareiškime nurodo iškėlimo save kandidatu priežastis ir siekius:

Toks Jonas Jankauskas sako taip:O visiems žinomas Algirdas Pilvelis jau kaip patyręs savęs iškėlimo profesionalas yra labai santūrus:

Visi pretendentų į kandidatus pareiškimai skelbiami Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos tinklapyje, adresas: Pretendentų būti kandidatais į Respublikos Prezidentus pareiškinių dokumentų priėmimas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje

Palyginkite A. Valinsko ir D. Grybauskaitės tekstus :)

Ir dar man įspūdį padarė Prunskienė pomėgiai: publicistika, knygos, muzika ir teatras, gamta (grybavimas, uogavimas, plaukiojimas, važinėjimas dviračiu).

Publicistika. Gal kas paaiškintumėte, ką šis pomėgis reiškia?

Muzika ir teatras - tokia kategorija, matyt, reiškia operą ir operetę?

Gamtos pomėgio išaiškinimas rodo praktiškąją pretendentės pusę :)

Panašumai II

Peržiūrėjau Fantos rekomenduotą filmą "Mėnulio mylia" ir man vėl kilo mintis apie panašumus tarp aktorių, šįkart jaunų. Kalbu apie aktorius Gael Garcia Bernal, Tobey Maguire ir Jake Gyllenhaal.  Tikriausiai jums taip nepasirodys, bet  išdrįsau tokią mintį pateikti.

Kaip neikeista Mantas Jankavičius, kurį irgi prie jų įdėjau, skirtingai nei jie, sprendžiant iš nuotraukų, rudaakis. :)

Vairavimas

Siandien ryte vaziuodamas i darba eilini karta stebiu, kaip zmones vaziuoja (turbut) irgi i darba. Per kelis metus jau lengvai pradedi atpazinti tuos pacius automobilius, kurie vaziuoja tuo paciu marsrutu, ta pacia vairavimo maniera.
Idomu stebet, kaip zmones skiriasi ta savo maniera. Vieni lekia kaip be galvos, kiti per daug atsargiai ir pedantiskai laikosi eismo taisykliu. Bet tokie neidomus - pirmieji genu atrankos neatlaiko ir po truputi nyksta, antrieji isgyvena, bet jie neidomus savo nuspejamumu. Daug idomesni tie, kurie nei per daug nesilaiko eismo taisykliu nei per daug pazeidineja.
Kaip jus vairuojat ? as kai vaziuoju visada virsiju greiti, ne tiek daug, kad butu nesaugu ir ne tiek daug kad policinikai uzdetu baisia bauda, bet tik siek tiek, kad isliktu tas jausmas ant ribos, bet gi nezinai tiksliai kur ta riba, bet taip buna idomiau, nes negali uzmigt ir visada stebi kelia ar nera kur pakelej stovincio policininko, o jei pagauna tai galimas dar ir idomus pokalbis su policininku :) bandymas paaiskinti, kad vaziavai reikiamu greiciu ir pan. O jei policinikas nenori diskutuoti galima eiti ir teisme bandyt kalbetis (cia pas mus jei nesutinki moket baudos gali eiti i teisma ir ten aiskintis, kur stovejo policininkas, kaip jis greiti matavo ir kaip pats vaziavai ir t.t. vienzo gyvenimo show). Juk linksma stebet kaip gyvenimas sukasi apie tave :)

Laikas mokytis atskirt: 1) žaidimas nėra karas, 2) karas nėra žaidimas

Internetas plečiasi, jame atsiranda vis daugiau naujokų, to pasėkoj keičiasi ir atmosfera.
Bendravimas internete atsirado ne vakar, jis gimė kartu su internetu. Bet tada jame vyravo kitokia kompanija, todėl vyravo ir atitinkami papročiai.
Prisiminkim dar visai netolimus laikus. Kaip atrodė internetas, kol į jį neįsijungė humanitarai ir namų šeimininkės. Jame tada dominavo "savos chebros" jausmas. Internetu tada naudojosi gana specifinė žmonijos rūšis: programuotojai, tinklo administratoriai, hakeriai, mokslininkai, projektuotojai. Ir pan. Žmonės smarkiai įvairūs, bet ir labai panašūs viena savybe: smalsumu naujovėms. O smalsūs žmonės nebūna labai pikti.
ICQ, "pokalbių kambariuose", forumuose tada iškart beveik visuotinai prigijo "hipiškas" jaunimo vakarėlių bendravimo būdas: "susitikom kompanijoj, paplepėsim ir išsiskirsim, nežinau tavo vardo, bet mes čia visi savi, čia kitokių tiesiog nebūna". Tai nereiškia, kad nebūdavo pykstamasi, kad viskas atrodė idealiai. Jaunimo vakarėliuose irgi būna muštynių. Bet, kol apsieinama be peilių, policijos, teismų- tai ten skaitosi normalu ir nieko baisaus. (Kol į tokį vakarėlį neužsuka davatka, arba susireikšminęs mokytojas, arba policininkas).

Mes žodžiuodavomės, kariavome grybų ir miško žvėrių karus, jungdavomės į frakcijas, intrigavome, pykomės ir taikydavomės. Bet visi tie mūsų karai buvo "pinbolas", mėtymasis sniego gniūžtėmis. Niekas negalvojo apie teismus ar realias dvikovas. Tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminimas buvo nelabai paplitusi liga. Dar blogiau: tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminę žmonės atrodė verti žiauriausių patyčių.
Čia turime prisiminti dar vieną faktą: tada internete dar praktiškai nebuvo žmonių, kuriuos vadiname "viršininkais", "šefais". Jie tada dar nemokėjo naudotis kompiuteriais. Ant viršininkų stalų kompiuteriai tada stovėjo tik dėl gražumo.

Dabar mes išlindome iš savo icq, iš savo forumų, ir staiga pagauname save, kad nebesusigaudome, kas vyksta: internetas jau ne vien mūsų, jame ima veistis vis daugiau rimtų žmonių, kurie kariauja kitus, daug rimtesnius karus, ir tuose karuose skraido jau nebe sniego gniūžtės, o vis dažniau ir akmenys, ir netgi tikros, visai nebejuokingos kulkos. Kaip elgtis tokiam kare- mes dar nelabai mokam, nelabai susigaudom. Teks mokytis.

Nes atėjo jie. Žmonės, kuriems karas nėra žaidimas. Kai kuriems iš jų karas yra profesija.
Aš čia apie viršininkus. Aš čia apie žurnalistus. Aš čia apie visus taip vadinamus rimtus žmones.
Apie susireikšminančius. Apie irzlius. Apie žmones su šlipsais.

Mes jų neišmokysime, kad karą galima žaisti. Jiems neįdomu žaisti, jie dirba. Jeigu jie kariauja, jie kariauja iš tikro. Tikrais šautuvais, tikromis kulkomis. Turime tai suprast, privalome išmokt turėti tai omeny. Tikram kare reikia saugotis priešininko.

Turime dar suprast: jie MOKA kariauti. Mes galime juos apmulkinti žaidime, bet tikrame kare su jais reikia labai atsargiai, nes gali užmušti.

Mums atrodo, kad žurnalistai sau leidžia viską: keiktis, prasivardžiuoti, įžeidinėt. Ir tada nusprendžiame, kad ir mums galima. Nė velnio! Įsižiūrėkite atidžiau, kaip jie tai daro. Jų chamizmas ne šiaip koks, jų chamizmas yra profesionalus, jie prisilaiko savo karo taisyklių, kurių mes nemokame. Jie plūstasi, jie rašo apie žmones įvairiausius dalykus, bet visada šaudo "užsidėję šalmą", t.y.- formaliai nepavartojami žodžiai, už kuriuos tektų atsakyti teisme. Pvz., kasdieną galima rašyti visokiausius dalykus apie "abonentą", bet, jeigu straipsnyje nebus konkrečiai parašyta "Z**kas pavogė tiek-ir-tiek", arba "Z**kas vagis"- viskas tvarkoje, toks rašeiva niekada nebus "nustvertas už galiuko".

O va, jeigu Valinskas per koncertą kvailai pajuokauja- tada jau. Pasakė žodžius, privalo atsakyt.

Taigi, turėkime omenyje, mokykimės. Mokykimės Ezopo kalbos, jeigu norime su jais mėgint kariaut. Jeigu jau norėsis pasišaipyt iš jų, kai jie per daug kvaili ar bjaurūs mums atrodys.

Atsiminkim, ir išmokim atskirt:

Labai norėtųsi, kad jie suprastų, jog mūsų žaidimas nėra karas. Bet to, turbūt, kvaila būtų viltis- jie nesupras.
Lieka mums išmokt jų taisykles. Kad karas nėra žaidimas. Ir kare elgtis kaip kare, o žaidimus žaisti savo ratelyje.

Issigandes Artūras Račas ?

Kaip man idomu pasidare, net visas susireiksminau ... p. Artūras Račas mano nick'a jau vartoja bendrine prasme, kaip idejinio prieso savo sios dienos komentare. Idomiausia, kad, turbut, ideju mes su juo ir nediskutavom visai. Tiesa pasakius sunku butu pavadinti svelnu apsizodziavima diskusija. O jau savo irase jis nedrista reiksti savo nuomones bijodamas Fredzio, Trojaus ir mano atsiliepimu. Ar tai reiskia, kad p. Račas nebegali viesai skelbti savo nuomones nes bijo ?
Skaitau jo paties parasyta biografija:

... principas visada būdavo tas pats: aš rašau, jūs spausdinate. Jei siūlote ką nors taisyti ar išbraukti, mes skiriamės… Tad ir skirdavomės…

Sakyciau, labai pagirtinas principas, tik idomiausia, kad bijojimas rasyti tikintis neigiamos reakcijos, mano nuomone, labai kertasi su tokiu paties issakytu principu. Dabar gi zmogus bijo rasyti net savo bloge. Jeigu ka, tai as atsiprasau, kad ivariau tiek daug baimes, ir cia tikrai be jokios kitos minties. Niekada nenorejau, kad kas nors manes bijotu. Is kitos puses vel perziurejau savo komentarus jo bei Vilnies bloguose ir nerandu (arba as nelabai moku prisitaitkyti savo zodzius sau) nieko tokio ypatingai izeidziancio ar kritikuojancio kuria nors p. Raco isreiksta ideja. Taip man nera priimtina jo pasirinkta israiskos maniera, bet lygiai taip pat nemanau, kad mano israiska yra priimtina visiems, bet man nuo to nera blogiau ir nesijauciu suvarzytas jei kas atvirai isreiskia nepasitenkinima mano israiska. Manau p. Racas turi pakankamai gerbeju, kurie/kurios irodo, kad nemazai grupei zmoniu jo israiska visai priimtina. Ir, tiesa pasakius, as kalbu apie p. Raco israiska komentaruose, o ne jo blogo irasuose ar kituose straipsniuose (kuriu negaleciau pasakyt kad skaiciau).
Ai, viso sio rasinelio paskirtis tik pasakyt, kad pasijutau truputi ant ledo, kai p. Racas mini mano nick'a kaip kokio politikos kritikuotojo ar jo paties kritikuotojo, nors niekada mes su juo jokiais svarbiais klausimais nediskutavom. Tiesiog labai be rysio, kai zmogus susidaro isankstine nuomone be jokio pagrindo ir jokiu diskusiju ar ilgesnio bendravimo, net nepaziurejo i mano drabuzius :)

Šiupininė

Pastaruoju metu čia štilis, įtakotas mano nerūpestingo bastymosi po kitus blogus. (Išmėtai išmintį ir pritrūksta čia :D). 

Štai Vilnis įmetė temą apie kažkokį modus vivendi atvejį. Maniau, kad tai reiškia gyvenimo būdas", man pakako. Bet ne, ateina Fanta, trenkia ilgesnį nei pats tekstas komentarą ir suvelia "poniatijas". Nors prisipažįstant, įtariu, nepaisant jo paneigimo,  kad tai vis viena kabliukas (hook) vienam aiškiai neįvardintam :))  polemikui.

Labanaktis teikia ramybę ir šiek tiek užgludina estetikos ilgesį buities pilkoj kasdienoj. 

Rietuvė visokių nuorodų, nuomonių ir vaizdų! Veranda kaime irgi panašiai įvairiais rakanadais buvo užversta, tokį tarpinį vaidmenį atlikdavo tarp jau nenaudojamo/bet maž dar prisireiks kam nors. Žinau ką žiūrėsiu metams į priekį. Ką skaitysiu - geriau matyti iš Bokštelio.

Mitai, skandalai, įdomūs faktai,  erotika... Kitaip sakant gyvenimo druska. Tikras gyvenimo stebėtojas. Rašyti erotinius "gabalus" reikia fantazijos, o jam, matyt, ją ne rėčiu Dievas nešė, o kokiu gorčium. Todėl ir sekėjų turi gal jau daugiau nei Brežnevas medalių. 

Trumpos betikslės impresijos sekmadienį, kalendorinio pavasario pirmos dienos vakare.  :)