Internetas plečiasi, jame atsiranda vis daugiau naujokų, to pasėkoj keičiasi ir atmosfera.
Bendravimas internete atsirado ne vakar, jis gimė kartu su internetu. Bet tada jame vyravo kitokia kompanija, todėl vyravo ir atitinkami papročiai.
Prisiminkim dar visai netolimus laikus. Kaip atrodė internetas, kol į jį neįsijungė humanitarai ir namų šeimininkės. Jame tada dominavo "savos chebros" jausmas. Internetu tada naudojosi gana specifinė žmonijos rūšis: programuotojai, tinklo administratoriai, hakeriai, mokslininkai, projektuotojai. Ir pan. Žmonės smarkiai įvairūs, bet ir labai panašūs viena savybe: smalsumu naujovėms. O smalsūs žmonės nebūna labai pikti.
ICQ, "pokalbių kambariuose", forumuose tada iškart beveik visuotinai prigijo "hipiškas" jaunimo vakarėlių bendravimo būdas: "susitikom kompanijoj, paplepėsim ir išsiskirsim, nežinau tavo vardo, bet mes čia visi savi, čia kitokių tiesiog nebūna". Tai nereiškia, kad nebūdavo pykstamasi, kad viskas atrodė idealiai. Jaunimo vakarėliuose irgi būna muštynių. Bet, kol apsieinama be peilių, policijos, teismų- tai ten skaitosi normalu ir nieko baisaus. (Kol į tokį vakarėlį neužsuka davatka, arba susireikšminęs mokytojas, arba policininkas).
Mes žodžiuodavomės, kariavome grybų ir miško žvėrių karus, jungdavomės į frakcijas, intrigavome, pykomės ir taikydavomės. Bet visi tie mūsų karai buvo "pinbolas", mėtymasis sniego gniūžtėmis. Niekas negalvojo apie teismus ar realias dvikovas. Tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminimas buvo nelabai paplitusi liga. Dar blogiau: tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminę žmonės atrodė verti žiauriausių patyčių.
Čia turime prisiminti dar vieną faktą: tada internete dar praktiškai nebuvo žmonių, kuriuos vadiname "viršininkais", "šefais". Jie tada dar nemokėjo naudotis kompiuteriais. Ant viršininkų stalų kompiuteriai tada stovėjo tik dėl gražumo.
Dabar mes išlindome iš savo icq, iš savo forumų, ir staiga pagauname save, kad nebesusigaudome, kas vyksta: internetas jau ne vien mūsų, jame ima veistis vis daugiau rimtų žmonių, kurie kariauja kitus, daug rimtesnius karus, ir tuose karuose skraido jau nebe sniego gniūžtės, o vis dažniau ir akmenys, ir netgi tikros, visai nebejuokingos kulkos. Kaip elgtis tokiam kare- mes dar nelabai mokam, nelabai susigaudom. Teks mokytis.
Nes atėjo jie. Žmonės, kuriems karas nėra žaidimas. Kai kuriems iš jų karas yra profesija.
Aš čia apie viršininkus. Aš čia apie žurnalistus. Aš čia apie visus taip vadinamus rimtus žmones.
Apie susireikšminančius. Apie irzlius. Apie žmones su šlipsais.
Mes jų neišmokysime, kad karą galima žaisti. Jiems neįdomu žaisti, jie dirba. Jeigu jie kariauja, jie kariauja iš tikro. Tikrais šautuvais, tikromis kulkomis. Turime tai suprast, privalome išmokt turėti tai omeny. Tikram kare reikia saugotis priešininko.
Turime dar suprast: jie MOKA kariauti. Mes galime juos apmulkinti žaidime, bet tikrame kare su jais reikia labai atsargiai, nes gali užmušti.
Mums atrodo, kad žurnalistai sau leidžia viską: keiktis, prasivardžiuoti, įžeidinėt. Ir tada nusprendžiame, kad ir mums galima. Nė velnio! Įsižiūrėkite atidžiau, kaip jie tai daro. Jų chamizmas ne šiaip koks, jų chamizmas yra profesionalus, jie prisilaiko savo karo taisyklių, kurių mes nemokame. Jie plūstasi, jie rašo apie žmones įvairiausius dalykus, bet visada šaudo "užsidėję šalmą", t.y.- formaliai nepavartojami žodžiai, už kuriuos tektų atsakyti teisme. Pvz., kasdieną galima rašyti visokiausius dalykus apie "abonentą", bet, jeigu straipsnyje nebus konkrečiai parašyta "Z**kas pavogė tiek-ir-tiek", arba "Z**kas vagis"- viskas tvarkoje, toks rašeiva niekada nebus "nustvertas už galiuko".
O va, jeigu Valinskas per koncertą kvailai pajuokauja- tada jau. Pasakė žodžius, privalo atsakyt.
Taigi, turėkime omenyje, mokykimės. Mokykimės Ezopo kalbos, jeigu norime su jais mėgint kariaut. Jeigu jau norėsis pasišaipyt iš jų, kai jie per daug kvaili ar bjaurūs mums atrodys.
Atsiminkim, ir išmokim atskirt:
Labai norėtųsi, kad jie suprastų, jog mūsų žaidimas nėra karas. Bet to, turbūt, kvaila būtų viltis- jie nesupras.
Lieka mums išmokt jų taisykles. Kad karas nėra žaidimas. Ir kare elgtis kaip kare, o žaidimus žaisti savo ratelyje.
Pranešimai
Optikoje
-
Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia. Konsultantė pasiūlė
tokius akinius. Sakau: - Gerai. Tada pagalvojusi pasiūlė dar
kitokius akiniu...
Prieš 6 metus
Jo, Fanta, teisingai cia surasei viska, mazdaug kaip pirmokams. Pradesiu, kaip kokie racai bijoti ir nerasyti savo nuomones.
AtsakytiPanaikintiGerai, man, sedint saly, kurioje galima sakyt kas tik i galva sauna ir nesinervuoti, kad ateis STT ar kuri nors kita agentura is Tevynes ir sakys - smeizei, melavai, eik pasedet. Ir nereiks man aiskintis. Grizta KGB laikai, o gaila, ir kazkaip nemalonu.
Tokie apsisaugojimo straipsniukai gal ir gerai, bet jie atrodo taip lyg mes is tikruju griztume i senus gerus Tarybinius laikus, net pats faktas, kad toki straipsniuka sugalvojai atrodo iskreiptai.
Gražiai parašyta, įkvepiančiai ir su doze nostalgijos geriems laikams...:)
AtsakytiPanaikintiBet žinote ką? Dėl vieno dalyko jūs klystate - internetas niekada nebuvo "vien jūsų", kaip kad rašo Fanta.
Ir spėju, kad būtent tai jus labiausiai ir nervina: anksčiau galbūt galėjote pliaukšti čia ką nori, varyti ant kitų ir niekas nekreipdavo dėmesio, nes be jūsų čia buvo labai nedaug. O štai dabar nelaimė: ką nors parašai, tokio, na labai kieto, drąsaus, įspūdingo, visa kompanija pasidžiaugia, per petį paplekšnoja. Gražu, gera... O dabar - parašai ką nors ir ateina kažkas iš "ne jūsų" ir sako, kad visa drąsa ir kietumas tėra tik išsigalvojimai arba paprasčiausia kultūros stoka.
Ir niekas per petį nebeplekšnoja. Liūdna...
O kai dėl karo - nusiraminkite... Niekas jūsų neužkariaus, nes paprastai karas turi kokį nors tikslą. O koks tikslas būtų kam nors kariauti prieš jūs?
Taip kad nesijaudinkite - gyvensite ilgai ir laimingai. Tik internetas jau niekada nebebus vien tik jūsų... Gyvenimas keičiasi. Vieni prisitaiko, o nesugebantys to padaryti, paprasčiausiai išmiršta..
Aš jums linkiu išgyventi.
Neperdėk, Mini, jokie ne KGB laikai. Tiesiog dabar internetas didelei mūsų visuomenės daliai yra tikrai nesuprantamas stebuklas.
AtsakytiPanaikintiKai kas jį demonizuoja. Kalba, kad štai, senovės Graikijoje turguose žmonės kalbėjo padoriai, o dabar internete žmonės kalba nepadoriai. Na ir kaip tai užginčyti, jei neturime jokių Atėnų turgaus lankytojų pokalbių įrašų? O čia kalbos įrašai išlieka ir kai kuriems jie atrodo ne paprastas paplepėjimas, bet vieša publikacija. Jiems atrodo, kad tokius įrašus gali perskaityti be galo daug žmonių ir taip labai daug žmonių "išgirs" tą pokalbį. Kai autobuse garsiai rėkauja kas nors, tokie veikėjai negirdi, nes tuo autobusu nevažiuoja, todėl ir nepergyvena.
O juokingiausia, kad, kaip rodo mano ilga patirtis, čia, internete, tokius pokalbius išgirsta-perskaito žymiai mažiau žmonių, nei autobuse. Taip yra dėl per didelio triukšmo internete - dėl informacijos gausos. Visi, kurie jau senokai naudojasi internetu, žino, kad net per tikslinę paiešką atrasta informacija nėra patikima. Todėl, kad internete visi tauškia bet ką. Kai ieškai ko nors tikresnio, juk žinai, kad tada žiūri, kas šaltinis ir pan.
Praeis kažkiek laiko, patirs, pamatys. O dabar reikia palaukti, kol naujieji interneto lankytojai apsipras :)
Nu va, susilaukiau. Apkaltinimo, kad kažką darau iškreiptai. Gal, sakau, reiktų įsižeist. Gal pareikalausiu kompensacijos, o jei neduosi- apskųsiu Tave Akrono baptistų bendruomenei. Sakysiu- jis mane pediku viešai vadina. Ir dar pasakysiu, kad Lietuvą šmeižia, sako- ten grįžta KGB laikai. Sakysiu, tegu sumoka kiekvienam lietuviui po 1 dolerį už moralinę žalą.
AtsakytiPanaikintiAi, bet aš žmogus ne tik bailus, bet ir taikus. Dovanosiu šį kartą. Juo labiau, kad vis tiek nepavyktų man tą dolerį gaut... vėl, kaip visada, pražiopsočiau. Kartais būnu pirmas ten, kur rėkaujama, bet kada atsidaro kasa- visada sužinau paskutinis. Taip jau yra ir taip jau tegu liks.:)
As gi Tau Fanta, sakiau, gyvenu tokioj saly, kurioj gali sakyt bet ka ir nereikia man jokiu irodymu ar pagrindimu, nes viska ka rasau yra mano nuomone, kuriai nebutini jokie irodymai ar pagrindimai, o savo nuomone reiksti galiu be jokiu apribojimu pagal US konstitucijos kazkelinta straipsni, kuri jie cia labai gerbia. Todel jokie Tavo skundai nenueis niekur ir nieko niekas nenagrines ir negausi Tu to vieno dolerio (nors Tau ir siaip duociau, bet ne visiems lietuviams - Racui neduociau, nes jis mane pravardziavo - nemielu pavadino :) ).
AtsakytiPanaikintip. Racai, pergyvenom mes ne uzdarus interneto laikus, skirtingai nuo jusu mums nereikejo, kad kas nors sukurtu koki nors bloga, foruma ar dar ka nors. Visada mes buvom atviri visiems, kas tik norejo prie musu prisidet. Ir prisidejo ir atsiskyre ir siaip atsibodom. Bet Jus gi pats nenorite nei prisidet, nei but salia ir apskritai, kaip pats duodade suprast, mes zemes dulkes, kam gi Jums su mums cia kalbet (diskutuot su mumis neimanoma, mes per mazos dulkes), geriau eikit i savo ne toki tobula bloga :) ir ten tarp savu tpsknt ir diskutuokit, o mes tarp savu kaip nors, jau ne pirmus metelius siaip varom ir nieko, gal dar varysim, jei neatsibos. O siaip dekui uz atrakcija, buvo faina pasisaudyt ir atrodo siek tiek gyvybes inese cia, kaip ir tikejausi :). Geros dienos.
Su Artūru Raču nesiginčysiu, nes jis man nieko naujo nepasakė. Nei aš jį galiu "auklėt", nei jis mane. Nieko ypatingo vienas kitam neįrodytumėm.
AtsakytiPanaikintiAiškintis dabar vėl, kuris esame "kultūringesnis", irgi būtų tik juokinga. Pirma- aš niekada ir neturėjau didelių iliuzijų dėl savo kultūringumo. Prastokai išauklėtas, tikrai. Antra- aš nelabai žinau, kokiais kriterijais matuojama "kultūros stoka". Manieromis? Raštingumu? Išsilavinimu? Akiračiu? Kanceliarinės kalbos įvaldymu? Ar dar kuo nors.
Nežinau, todėl vengiu kam nors mėtyt "esi nekultūringas". Nors, prisipažįstu, pasitaiko. Ką nors leptelt apie Panevėžį ar beisbolo lazdas. :) Būna.
Tai... ką gi. Ačiū už palinkėjimus, Jums taip pat. Gyvenkite sėkmingai, Mielasis Artūrai. :)
Visas Račo kilniaširdiškumas dingsta, kai į areną įžingsniuoja Fredis*. Taip, nei žiniasklaida, nei komunikavimas internetu nėra vien tik jūsų.
AtsakytiPanaikintiRačui taip pat palinkėsiu išgyventi, niekas prieš tave nekariauja ...