Laikas mokytis atskirt: 1) žaidimas nėra karas, 2) karas nėra žaidimas

Internetas plečiasi, jame atsiranda vis daugiau naujokų, to pasėkoj keičiasi ir atmosfera.
Bendravimas internete atsirado ne vakar, jis gimė kartu su internetu. Bet tada jame vyravo kitokia kompanija, todėl vyravo ir atitinkami papročiai.
Prisiminkim dar visai netolimus laikus. Kaip atrodė internetas, kol į jį neįsijungė humanitarai ir namų šeimininkės. Jame tada dominavo "savos chebros" jausmas. Internetu tada naudojosi gana specifinė žmonijos rūšis: programuotojai, tinklo administratoriai, hakeriai, mokslininkai, projektuotojai. Ir pan. Žmonės smarkiai įvairūs, bet ir labai panašūs viena savybe: smalsumu naujovėms. O smalsūs žmonės nebūna labai pikti.
ICQ, "pokalbių kambariuose", forumuose tada iškart beveik visuotinai prigijo "hipiškas" jaunimo vakarėlių bendravimo būdas: "susitikom kompanijoj, paplepėsim ir išsiskirsim, nežinau tavo vardo, bet mes čia visi savi, čia kitokių tiesiog nebūna". Tai nereiškia, kad nebūdavo pykstamasi, kad viskas atrodė idealiai. Jaunimo vakarėliuose irgi būna muštynių. Bet, kol apsieinama be peilių, policijos, teismų- tai ten skaitosi normalu ir nieko baisaus. (Kol į tokį vakarėlį neužsuka davatka, arba susireikšminęs mokytojas, arba policininkas).

Mes žodžiuodavomės, kariavome grybų ir miško žvėrių karus, jungdavomės į frakcijas, intrigavome, pykomės ir taikydavomės. Bet visi tie mūsų karai buvo "pinbolas", mėtymasis sniego gniūžtėmis. Niekas negalvojo apie teismus ar realias dvikovas. Tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminimas buvo nelabai paplitusi liga. Dar blogiau: tiems, kurie tada buvo internete, susireikšminę žmonės atrodė verti žiauriausių patyčių.
Čia turime prisiminti dar vieną faktą: tada internete dar praktiškai nebuvo žmonių, kuriuos vadiname "viršininkais", "šefais". Jie tada dar nemokėjo naudotis kompiuteriais. Ant viršininkų stalų kompiuteriai tada stovėjo tik dėl gražumo.

Dabar mes išlindome iš savo icq, iš savo forumų, ir staiga pagauname save, kad nebesusigaudome, kas vyksta: internetas jau ne vien mūsų, jame ima veistis vis daugiau rimtų žmonių, kurie kariauja kitus, daug rimtesnius karus, ir tuose karuose skraido jau nebe sniego gniūžtės, o vis dažniau ir akmenys, ir netgi tikros, visai nebejuokingos kulkos. Kaip elgtis tokiam kare- mes dar nelabai mokam, nelabai susigaudom. Teks mokytis.

Nes atėjo jie. Žmonės, kuriems karas nėra žaidimas. Kai kuriems iš jų karas yra profesija.
Aš čia apie viršininkus. Aš čia apie žurnalistus. Aš čia apie visus taip vadinamus rimtus žmones.
Apie susireikšminančius. Apie irzlius. Apie žmones su šlipsais.

Mes jų neišmokysime, kad karą galima žaisti. Jiems neįdomu žaisti, jie dirba. Jeigu jie kariauja, jie kariauja iš tikro. Tikrais šautuvais, tikromis kulkomis. Turime tai suprast, privalome išmokt turėti tai omeny. Tikram kare reikia saugotis priešininko.

Turime dar suprast: jie MOKA kariauti. Mes galime juos apmulkinti žaidime, bet tikrame kare su jais reikia labai atsargiai, nes gali užmušti.

Mums atrodo, kad žurnalistai sau leidžia viską: keiktis, prasivardžiuoti, įžeidinėt. Ir tada nusprendžiame, kad ir mums galima. Nė velnio! Įsižiūrėkite atidžiau, kaip jie tai daro. Jų chamizmas ne šiaip koks, jų chamizmas yra profesionalus, jie prisilaiko savo karo taisyklių, kurių mes nemokame. Jie plūstasi, jie rašo apie žmones įvairiausius dalykus, bet visada šaudo "užsidėję šalmą", t.y.- formaliai nepavartojami žodžiai, už kuriuos tektų atsakyti teisme. Pvz., kasdieną galima rašyti visokiausius dalykus apie "abonentą", bet, jeigu straipsnyje nebus konkrečiai parašyta "Z**kas pavogė tiek-ir-tiek", arba "Z**kas vagis"- viskas tvarkoje, toks rašeiva niekada nebus "nustvertas už galiuko".

O va, jeigu Valinskas per koncertą kvailai pajuokauja- tada jau. Pasakė žodžius, privalo atsakyt.

Taigi, turėkime omenyje, mokykimės. Mokykimės Ezopo kalbos, jeigu norime su jais mėgint kariaut. Jeigu jau norėsis pasišaipyt iš jų, kai jie per daug kvaili ar bjaurūs mums atrodys.

Atsiminkim, ir išmokim atskirt:

Labai norėtųsi, kad jie suprastų, jog mūsų žaidimas nėra karas. Bet to, turbūt, kvaila būtų viltis- jie nesupras.
Lieka mums išmokt jų taisykles. Kad karas nėra žaidimas. Ir kare elgtis kaip kare, o žaidimus žaisti savo ratelyje.