Kai visi labai gudrūs

Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje daugėja gudrių žmonių. Tai yra tokių, kurie viską žino, arba žino ne viską, bet žino, kad tai, ką jie žino, yra tikra teisybė.

Ką tik piktdžiugiškai perskaičiau Račo bloge, ką Aušra Maldeikienė mano apie Račo žinias, ir ką Račas mano apie Aušros Maldeikienės žinias. Pasirodo, kiekvienas iš jų mano, kad kitas nieko neišmano, o išmano būtent jis pats. Kadangi abu minėtieji žmonės pasižymi originaliais rašiniais, tai nedarau išvadų, jog kuris nors iš jų tik apsimetinėja žinančiu. Manau, kad žino abu, tik jų žinojimo šaltiniai skirtingi: viena žino iš specialios literatūros, o kitas - iš savo supratimo.

Štai tie, kurie viską žino iš savo supratimo, man imponuoja, nes taip gimdo įvairiausias idėjas. Nesvarbu, kad jos neįgyvendinamos, tačiau koks kūrybinis potencialas.

Ar skaitėte Andriaus Užkalnio straipsnį "Klimato kaitos sušildytos smegenys"? Žmogus, nors ir neigia mokslinių tyrimų rezultatus, tačiau kabina kitą, ne mažiau aktualią temą - kraštutinumų įsiviešpatavimą. Ir toks klausimas man kilo: kad žmonija eina į susinaikinimą, tai jau akivaizdu, tačiau ar greičiau susinaikinimas įvyks dėl klimato kaitos, ar dėl žmonių religinių, mokslinių ir kitokių fanatiškumų?

O desertui siūlyčiau būtinai paskaityti puikų Stanislawo Lemo apsakymą, meistriškai išverstą į lietuvių kalbą Lino Rybelio. Mano patarimas: būtinai atsispausdinkite šitą tekstą ant popieriaus (tiek jau to, tegul dėl to žūsta planetos medis) - tą apsakymą reikia skaityti pamažu, mėgaujantis. :)

asmenybes (vidutinio amziaus ?) krize

kad nepamirsciau noriu parasyt apie tris dalykus, todel pasirasau planeli:
apie filma
apie knyga
apie blogus

Filmas, kuri siandien ziurejau, kai vaikai netrukde - Being John Malkovich. Toks gana juokingas ir suktas pasakyciau. Apie tai kaip vienas zmogelis surado duris per kurias galima buvo patekti i John'o Malkovich'iaus smegenis ir viska matyti ir jausti taip kaip jis. Vienas pagrindiniu veikeju - nenusisekes lelininkas (jis ir suranda tas duris) kartu su tokia moterim, kuri juo nesidomi sukuria toki versla kai uz du simtus doleriu leidzia kiekvienam pabuti John'o smegenyse. Idomios ten visokios peripetijos ir meiles trikampiai, bet esme tai ta, kad zmones kazkodel galvoja kad bunant kitu asmeniu gyvenimas bus geresnis idomesnis ir visa kita. Kazkoks toks esminis noras buti kitu asmeniu nei esi. Nors gal nera taip visiems, nes ta moteris, kuri nesidomejo tuo lelininku visai nenorejo buti John'u.

Paziurejes filma nuejau skaityti knygos, kuria pasiemiau is bibliotekos. Knyga "Demons in the spring" parasyta Joe Meno. Toks lengvas apsakymu rinkinelis. Atsiverciau toki viena apsakyma ten "I want the quiet moments of a party girl" ir skaitau toki apsakyma apie moteriske, kuri visa gyvenima kolekcionavo svetimus dienorascius, senus autoatsakovo irasus ir nuotrauku albumus, kuriuos gaudavo is visokiu senu daiktu ispardavimu. Visa tai buvo kazkokie irasai zmoniu kuriu ji pati nepazinojo. Taciau megdavo skaityti, klausytis ir ziurineti nuotraukas stengdamasi suprasti kaip tie zmones gyveno.

Pries kelias dienas parasiau savo pirmaji blogo komentara apie siaip apie pirma komentara. O va siandien paskaiciau Vilnies pamokymus kaip reikia is pradziu paskaitineti kitu blogus ir ten komentuoti kitu mintis tam, kad pribrestum savo minciu rasymui. Siaip nenoriu nieko izeist, bet balsu juokiausi is tokiu pamokymu. Is kitos puses viskas taip smarkiai sukrito i ta pacia minciu deze su filmu ir knyga, kad butinai norejau cia tai parasyti. Idomu zinoma skaityti kitu blogus ir rankiotis kitas mintis, idomu tik kiek visa tai yra bandymas narsyti kito smegenis. O komentarai prie kitu asmenu minciu ar nera bandymas juos valdyti ? Taip ir gaunasi, kad mes visi esame vienas kito smegenyse ir vienas kito lelininkais.

Galiausiai, dar anskciau skaiciau Vilnies samprotavimus apie vardus, bet kazkaip jie manes tuo metu neuzkabino. Dabar neastimenu ka ji rase, bet galvoju, kad kai pradejau cia rasyti ir vel virtau Miniu, kazkaip net gaila pasidare Imax. Jau buvau su tuo nick'u susidraugaves ir labai gerai prisimenu, kaip ji pasirinkau. Bet esme, tame, kad kai vel virtau Miniu jauciuosi lyg grizes is zaidimo ir lyg vel esas savimi, nors mano paties dalele jau yra ir Imax.

Vienu zodziu sunku kai prieinama prie asmenybes o gal vidutinio amziaus krizes ir norisi kazkaip kitaip atrodyti ar buti kazkuo kitu. Bet gal tai ir yra idomu.

Radijo lentyna

Jūratė Baranova įsigijo šunį...

Šią linksmą žinią išgirdau šiandien iš jos komentaro radijo laidoje "Kultūros savaitė".

O po Baranovos ištisą pusvalandį murmėjo Sigis Parulskis. Apie savo didžiąją Murmančią Knygą. 

Artimiausias uždavinys bibliotekoje: medžiot Parulskio Murmančią Knygą. 

>>>>>>>>>   >>>>>>>>>

Tiems, kas dar klausosi šeštadienio rytais radijo:

Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad pusvalandį prieš tą laidą galima pasiklausyti dar ir Žinių radijo. Šeštadieniais 08:10 Radijo lentyna.  Apie knygas ir žurnalus. Skaitomos netgi ištraukos iš knygų. :)

(vėliau kartojama ir kitu laiku, galit rasti programoje...)

Išeiti iš uždaro rato

Šiek tiek keista, tačiau visuotinio baubizmo fone mano nuotaika skaidrėja ir skepticizmas mažėja. Ir priežastis visai triviali, bet teikianti man vis daugiau optimizmo. Potyris, kad nereikia kartais sureikšminti praeities ir trukdyti keistis pačiam, neužsiciklinti ir eiti toliau, nors po mažytį žingsnelį, net ir į kairę arba į dešinę, ratu , kartais ir atgalios, visai smagus! 
"Nėr to „blogo“ , kas neišeitų į gerą“- rašiau prisiminęs liaudies išmintį, kurią naujame virtualybės amžiuje galime vertinti ir kaip aktualizuotą ir vykusį kalambūrą. Panašu, kad taip ir atsitiko! Bent jau man norisi pasakyti Vilniai, kad dabar gerai suprantu Tavo aprašytąjį atradimų džiaugsmą! 

Noriu tuo pasidalinti tuo su senais bičiuliais ir kartu pasakyti naujiems, kurie skaito ir nedrįsta žengti mažo žingsnelio. Aš supratau visai neprarandantis senų savo bičiulių, o atrandu kartu su jais dar daugiau įdomių žmonių, kurių pasirodo yra irgi daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, sukdamasis savo įprastu gyvenimo ratu. Juk tikrai ne naujiena buvo, kad įdomūs ir skirtingi žmonės labiau traukia vienas kitą, tačiau pakelt akis ir pažvelgt į naujus horizontus taip pat nelengva, panašiai kaip pradėti naujus darbus, valgyti kitokį maistą.

Tad neskubėdamas, kad ir po mažą žingsnelį-žengsiu, po mažą gurkšnelį - ragausiu! O jūs? :)

P.S. Tai mano pirmasis pranešimas šiame dienoraštyje ir "bloguose" aplamai! :)