2009 m. sausio 11 d., sekmadienis

asmenybes (vidutinio amziaus ?) krize

kad nepamirsciau noriu parasyt apie tris dalykus, todel pasirasau planeli:
apie filma
apie knyga
apie blogus

Filmas, kuri siandien ziurejau, kai vaikai netrukde - Being John Malkovich. Toks gana juokingas ir suktas pasakyciau. Apie tai kaip vienas zmogelis surado duris per kurias galima buvo patekti i John'o Malkovich'iaus smegenis ir viska matyti ir jausti taip kaip jis. Vienas pagrindiniu veikeju - nenusisekes lelininkas (jis ir suranda tas duris) kartu su tokia moterim, kuri juo nesidomi sukuria toki versla kai uz du simtus doleriu leidzia kiekvienam pabuti John'o smegenyse. Idomios ten visokios peripetijos ir meiles trikampiai, bet esme tai ta, kad zmones kazkodel galvoja kad bunant kitu asmeniu gyvenimas bus geresnis idomesnis ir visa kita. Kazkoks toks esminis noras buti kitu asmeniu nei esi. Nors gal nera taip visiems, nes ta moteris, kuri nesidomejo tuo lelininku visai nenorejo buti John'u.

Paziurejes filma nuejau skaityti knygos, kuria pasiemiau is bibliotekos. Knyga "Demons in the spring" parasyta Joe Meno. Toks lengvas apsakymu rinkinelis. Atsiverciau toki viena apsakyma ten "I want the quiet moments of a party girl" ir skaitau toki apsakyma apie moteriske, kuri visa gyvenima kolekcionavo svetimus dienorascius, senus autoatsakovo irasus ir nuotrauku albumus, kuriuos gaudavo is visokiu senu daiktu ispardavimu. Visa tai buvo kazkokie irasai zmoniu kuriu ji pati nepazinojo. Taciau megdavo skaityti, klausytis ir ziurineti nuotraukas stengdamasi suprasti kaip tie zmones gyveno.

Pries kelias dienas parasiau savo pirmaji blogo komentara apie siaip apie pirma komentara. O va siandien paskaiciau Vilnies pamokymus kaip reikia is pradziu paskaitineti kitu blogus ir ten komentuoti kitu mintis tam, kad pribrestum savo minciu rasymui. Siaip nenoriu nieko izeist, bet balsu juokiausi is tokiu pamokymu. Is kitos puses viskas taip smarkiai sukrito i ta pacia minciu deze su filmu ir knyga, kad butinai norejau cia tai parasyti. Idomu zinoma skaityti kitu blogus ir rankiotis kitas mintis, idomu tik kiek visa tai yra bandymas narsyti kito smegenis. O komentarai prie kitu asmenu minciu ar nera bandymas juos valdyti ? Taip ir gaunasi, kad mes visi esame vienas kito smegenyse ir vienas kito lelininkais.

Galiausiai, dar anskciau skaiciau Vilnies samprotavimus apie vardus, bet kazkaip jie manes tuo metu neuzkabino. Dabar neastimenu ka ji rase, bet galvoju, kad kai pradejau cia rasyti ir vel virtau Miniu, kazkaip net gaila pasidare Imax. Jau buvau su tuo nick'u susidraugaves ir labai gerai prisimenu, kaip ji pasirinkau. Bet esme, tame, kad kai vel virtau Miniu jauciuosi lyg grizes is zaidimo ir lyg vel esas savimi, nors mano paties dalele jau yra ir Imax.

Vienu zodziu sunku kai prieinama prie asmenybes o gal vidutinio amziaus krizes ir norisi kazkaip kitaip atrodyti ar buti kazkuo kitu. Bet gal tai ir yra idomu.

3 komentarai:

  1. Jei "kabino" filmas "Būti Džonu Malkovičiumi", tai patarčiau dar pažiūrėti ir filmą pagal to paties Čarlio Kaufmano kitą scenarijų - "Eternal Sunshine of the Spotless Mind". Lietuviškai net nemokėjo to pavadinimo išversti :) Irgi iš serijos pamąstymų apie žmogaus norus nuo tam tikro momento būti kitokiu, staigiai pasikeisti, t.y., pasitvarkyti smegenis taip, kad kitas žmogus staiga taptų visiškai išbrauktas iš tavo gyvenimo - kaip nieko nebuvę.
    Patarimą apie komentarus, vadinasi, daviau ne Tau, Mini - Tu juk iš karto čia peršokai be ilgų raginimų. Gal labiau kreipiausi į tuos, kurie dabar apsimeta išsibraukę save iš mūsų aplinkos arba išbraukę mus, nepaisant tiek kartu praleistų dienų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš šio blogo autorius nebūsiu. Pavargau nuo Fantos satrapizmo. Būsiu sau ponas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Atsakymas Miniui. Prikaupei jau tiek išminties, kad liejasi per kraštus. Vadinasi - pasenai. Tai ne krizė. Tai natūrali būsena.

    AtsakytiPanaikinti