Anthony Zimmer

  
Anthony Zimmer. Neelitiškas paprastutis filmas, kurį ruošiuosi dabar žiūrėti. Nieko ypatingo, tiesiog skanus malonus reginys. Su žavia Sofi Marso, gražiais vaizdais ir pan. 

Who is Anthony Zimmer? The new film of screenwriter Jérôme Salle, who makes 
his directorial debut on this picture, is named after a man that we will not see for 
most (if any) of this mystery’s fast-paced 90 minutes. The mystery of ‘Anthony 
Zimmer’ is just that: who is he? The police, led by a stern-looking Akkerman (Sami 
Frey), know that he is one of the world’s biggest money launderers but they would 
not know him from Adam if he stood in front of them. Zimmer almost continuously 
undergoes aesthetic surgery and often has his vocal cords operated on to 
change his voice. Akkerman has one lead: Chiara Manzoni (a positively sexy 
Sophie Marceau) the beautiful woman who is Zimmer’s weak spot and whom, the 
police suspect, he will try to contact again sooner or later.

Recently divorced translator François Taillandier (Yvan Attal) knows absolutely 
nothing about either Zimmer or Chiara, but he gets caught up in both their worlds 
when Zimmer notifies his object of obsession to ‘pick any man at random and 
pretend to be with him’ in order to distract the police. Chiara picks François and 
soon, not only the police suspect that Taillandier is Zimmer, but the innocent man 
also finds some shady associates of Zimmer’s on his tail. The nerdy translator of 
humble means, who thought he was ‘just being picked up by a rich woman’, will 
soon have to deal with being chased as if he were the world’s most wanted man.

For a first-time director, Salle sure knows how to build up tension and keep this 
tension simmering beneath the surface even in the necessary slower scenes. 
During a soft-spoken candle-lit dinner in a restaurant at the Côte d’Azur, 
Taillandier confesses to Chiara that he thinks they might be followed by “that man 
over there”. She looks in the direction pointed out by her companion, but the 
camera stays fixed on the couple. Who is the man they are talking about? Why 
can we not see him? She tells him: “You read too many crime novels,” and he is 
comforted at least until the next morning, when he will discover two gunmen in his 
hotel room.

From the get-go, ‘Anthony Zimmer’ literally crackles and flies by. What is 
admirable in the whole set-up of the film is that it relies very strongly on the
actor’s performances, the mise en scène and the tight script rather than on 
numerous explosions, elaborately staged fights and special effects. ‘Anthony 
Zimmer’ has more in common with a Hitchcockian mystery rather than James 
Bond action-film.

The cinematography by Denis Rouden and the production design by Laurent 
Piron is both lush and carefully studied to give the film a sense of richness of 
locale (the South of France) and of the luxury enjoyed by Chiara and Zimmer 
(whose villa figures prominently in the last act of the film). Marceau clearly 
relishes the opportunity to show a more dangerous and sexy side of herself whilst 
Attal delivers a much more focused performance here than in his own ‘Ils se 
marièrent et eurent beaucoup d'enfants’. If there would be anything to complain 
about (apart from the rather silly ending), it would be that Salle makes the film fly 
by so fast it almost seems as if you just watched an extended trailer.

 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

 Režisūrinis scenaristo debiutas? Nagi, linkiu malonaus žiūrėjimo. Jau Sofi Marso tikrai nenuvils. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nagi, nagi....  Taigi sakau, kad neelitiškas reginys, niekuo nevertingas. Tik malonus žiūrėjimas. Tokius daiktus visai nebūtina vertint- debiutas, nedebiutas. Produktas vienkartiniam naudojimui, ir tiek. Skanus. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Baigiau žiūrėt tą Zimerį (rusiškam vertime vadinasi "Nesugaunamasis"). Labai patiko, žinotum. 
Filmas neturi jokių šansų didelei sėkmei. Kritikams ir festivaliams visiškai netinkamas, nes žanras ne tas, o ir net pagal žanrą- neišlaiko jokios kritikos. Scenarijus primityvus be galo, galėtum pasakyt, kad parodija, jeigu nesimatytų, kad mėginama visa tai pateikt rimtu veidu. Žodžiu, kritikų požiūriu- absoliutus šlamštas. 
Būt populiarus, surinkt daug pinigų toks filmas irgi negali, nes šlamšto mėgėjams jis per lėtas, per nuobodus, jame nepakanka veiksmo, intrigos, šaudymų, sekso ir pan. Irgi be šansų. 
Patinka ir suteikia daug malonumo tik tokiems primityvams, kuriuos žavi gražūs kadrai, labai tinkamai padaryta muzika, puikūs profesionalai aktoriai, kurie netgi tokį šlamštą sugeba padaryti įdomiu, patraukliu.
Nežinau, ar tinka šitas filmas žiūrėti moteriškėms. Nes Sofi Marso, mano supratimu, čia yra labai žavi. (Nors paprastai mane labiau traukia lėliškos blondinės, bet į ją labai malonu žiūrėti). Tai gali erzint. Bet gal joms tai atpirktų irgi pakankamai žavus vyrukas, vaidinantis pagrindinį herojų. Arba Danielius Olbrzychskis šlykštaus ruso KGB-isto rolėje. 

Vilnis apie “Naktis su Mod”

Jonas Ūbis savo filmų apžvalgose šio filmo režisieriumi labai žavisi. Pristatydamas šios savaitės kitą jo filmą (“Polina paplūdimyje”, LTV, 14 d. 23.25), jis sako:
Citata:Todėl aš visą von Triero moralizavimą atiduočiau už malonumą žiūrėti Erico Rohmero kiną. Rohmeras taip pat yra moralistas, bet ta tikrąja, XVIII a. prancūzų kultūros, prasme. Jis nesistengia įtikinti savo teisumu, nemanipuliuoja žiūrovų tuštybe ir silpnybėmis. Jis leidžia žavėtis skaidriais savo filmais ir patirti atpažinimo malonumą – juk taip svarbu, kad nesijaustum šiame pasaulyje vienas su savo keistenybėmis, baimėmis ir silpnybėmis. [...]Kaip įprasta šiam režisieriui, jis pasirenka banalią situaciją – vasarą kurorte susitinka dvi giminaitės – ir neslėpdamas švelnios ironijos stebi, kaip jaunutė gamtos pastabumu ir tiesos sakymu apdovanota paauglė Polina pakeis per atostogas sutiktų žmonių gyvenimus ir patirs visus brendimo nuotykius. Rohmero filmo perpasakoti neįmanoma, nes pirmiausia tai malonumas stebėti iliuzorišką įvykių tėkmę, kai suvaidinti jausmai nepastebimai tampa tikrais, patirtais jau mūsų pačių. Man tai ir yra kino esmė. Rohmeras iš pradžių ir pats buvo teoretikas, dalyvavo pirmosiose būsimos Naujosios bangos diskusijose, o iš André Bazino perėmė norą kine įžvelgti kasdienybės misterijas.



Žinoma, moralizavimas “Naktyje su Mod” nebuvo akivaizdus. Daugiau priminė klausimų, nusistebėjimų seansą. Bent aš tikrai pasijutau pasinėrusi į realią gyvenimo tėkmę (filmas taip nufilmuotas, jog jautiesi dalyvaująs realaus gyvenimo epizoduose, o ne apibendrintame kokios nors istorijos atpasakojime). O gyvenime, kaip žinia, niekad nėra tikrų atsakymų ir aiškių ribų. Filme rodomas pagrindinis veikėjas – gana nykus tipas, nelabai mokantis bendrauti, džiaugtis gyvenimu, bet labiau linkęs paskaičiuoti, pabūti atsargiu. Et, tokių nuobodybių galima sutikti prie kiekvieno kampo: jie daro karjeras, susitvarko šeimyninius gyvenimus, statosi namelius, su šeima važiuoja atostogauti prie jūros, pasenę susidomi politika arba sodininkyste. Šitas irgi kiekvieną kartą vis pasigiria savo aukštais pasiekimais: dirba žymioje firmoje, ilgą laiką dirbo užsienyje: Kanadoje, P.Amerikoje. Taigi tas tipelis nėra nei žavus, nei bjaurus, paprasčiausias nuobodybė. Sutiktas vaikystės draugas vis bando jį vadinti moterų suviliotoju, bet toks apibūdinimas jį nervina ir jis sako: taip dar esu nevedęs, nors man jau 34 metai, bet moterų neviliojau. Taip, turėjau ne vieną moterį, bet aš su jomis rimtai bandžiau, ar jos man tinka kaip gyvenimo draugės – su kiekviena pagyvenau po kelis metus. Ne, neradau dar tinkamos, bet dabar jau reikės, nes jau laikas. Ir visai rimtai nusiteikęs vardina savo kriterijus: turėtų būti katalikė, rimta patikima moteriškė. Lyg samdytųsi sau reikalų tvarkytoją. Jokių kliedesių apie meilę, apie dvasinį artumą, apie vienintelį atradimą.
(taip, taip, žinau, kad ir jūs tam pritarsite, todėl ir sakome abu su Ūbiu: tiesiog filme atpažįsti tikrą gyvenimą)
Ir ateina tam tipeliui pasirinkimo metas: jau jis sau nusižiūrėjo bažnyčioje gražią blondinukę, labai karštai besimeldžiančią. Mergina jauna, - vadinasi, dar nesugadinta, o ir katalikė. Turėtų tikti. Tik netikėtai jis patenka pas labai įdomią moterį – draugas jį ten nusiveda. Tai, ką jis iš anksto sužinojo apie tą moterį, Mod, nieko gera nežada: Mod išsiskyrusi, ir pasileidusi, atrodo. Iš tikrųjų, dama savo ekstravagantišku elgesiu galėtų pašiurpinti. Bet mūsų tipelis staiga pajunta jai didžiulę trauką, pajunta, kad sutiko jam mielą ir įdomų žmogų: jis atgyja, mielai ir atvirai su ja šnekučiuojasi, ir atrodo, kad įvyko stebuklas: viena obuolio pusė sutiko savo kitą pusę (priešingą, žinoma, bet priešingybės juk taip traukia). Bet tada jis padaro savo pasirinkimą: ištikimas savo principams jis vis tiek rinksis dorą katalikę, o vienintelę jį sujaudinusią moterį pasistengs pamiršti, nes ji visiškai neatitinka jo suformuluotų kriterijų.
Gal taip ir reikėtų elgtis... Filme daug kalbama apie pasirinkimą, apie Paskalio filosofiją, rimtasis mūsų tipelis nusivylęs Paskalio rigorizmu, nors pats pademonstruoja patį tikriausią rigorizmą. Bet juk taip ir būna: žmonės kituose labiausiai smerkia tai, kas jiems patiems yra būdinga...
O moralas? Moralas lieka toks: kas žino, kuri iš tų dviejų moterų buvo “labiau nepatikima”? Toks klausimas tam tipeliui iškils po kelerių metų, atsitiktinai susitikus Mod ir pamačius savo žmonos sumišimą. Ar jis galėjo pagalvoti, kad bravūriškas Mod elgesys slepia sužeistą, bejėgę moterį, kurios vyrą anksčiau nuviliojo ta naivaus veido blondinė? Ir prakeiktas išdidumas Mod neleido apsimesti auka ir nekaltu avinėliu, ar bent žodį pasakyti apie jo pasirinktąją žmoną, kuri štai eina nudelbusi akis, nieko nesakydama. Dievaži, mačiau skaudama širdimi ne vieną įdomią, protingą, šaunią moterį, kuri kaip ir Mod su nelinksma šypsenėle sako: “Nesiseka man su vyrais”.
Bet palikim nepasirinktą galimybę migloje, leiskim pagal tvirtus principus sudarytai šeimynėlei ramiai maudytis. Gyvenime neįmanoma sugrįžti atgal ir ką nors pakeisti.

"Oldboy". 2004 m. Kanų festivalio sensacija

"Oldboy". 2004 m. Kanų festivalio sensacija... Nežinau, ar sugebėsiu žiūrėt- rašo, kad žiaurokas. O ir korėjietiški veidai man nelabai... Bet reikia pabandyt. Labai jau jį giria. Net šmikis Eksleris.

http://www.exler.ru/films/28-02-2005.htm

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:
Kaip ten jį vadino? Korėjietišku "grafu Montekristu"? Kad bjaurus, tai aišku. Kaip ir Almodovaro "Blogas auklėjimas". O žiūrėjau iki galo, kažkodėl neatsibodo. Bet, manau, tai filmai iš tokių kategorijos, kur dirbtinai kutena žiūrovo emocijas. Išsidirbinėja.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Truputį pradėjau žiūrėt. Kokias 10 min., nes daugiau dar nespėjo atsipumpuot.
Įspūdis- tikrai atrodo efektinga. Bet panašu, kad čia yra menas, labiau visokių Dovilių mėgėjų vertinamas. Įtariu, kad Mistrai patiktų. Tau gal irgi. O man ar patiks, dar nežinau. Žiūrėsim. Už Dogvilį jis bus aiškiai įdomesnis, nes visai ne kameriškas. Tik gal labai bjaurus gali būt...

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Pusę pažiūrėjau. Žiaurus- vietomis iki šlykštumo. Dirbtinis- dogviliškai. Prasmę gali jame iššifruot nebent filologės su matematikais..., ir tai gal tik po litro. O yra vis tik kažkas, kas verčia tai žiūrėti. Nors šiandien gal iki galo ir nebesikankinsiu, bet paskui vis tik reiks. Kuriam galui tai darau, nelabai suprantu. Turbūt, iš snobiškumo.

Man truputį trūksta išsilavinimo, trūksta dar kažko. Gal noro gilintis. Gal noro jaust savo vertę. Jaustis viršesniu už tamsią miną. Nežinau.
Gal tiesiog neturiu pakankamo kiekio snobizmo. Nes niekaip nesugebu suprast, kodėl pasauliui reikalingi tokie šedevrai. Kas darosi su tais persisotinusiais meno konsumuotojais tuose visokiuose Kanuose, kad jiems tai teikia džiaugsmo. Gėrėtis, vertint, aptarinėt.
Nors- o ką dabar čia darau? Lyg ne tą patį...

Toks šaltas, negyvas, bejausmis racionalumas. Žiaurumo ornamentika. Nesuvokiamas, perversiškas estetizavimas. Kuriam galui... ?
Ar čia Rytai? Bet ne. Vakaruose tokie dalykai daromi nė kiek ne mažiau. "Irreversible". Rodos, taip vadinosi tas filmas?
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Imax:

Įkyrus noras pažiūrėti kas ten viduje ir bandyt atvaizduot ekrane ... perversiška ? O gal pažinimo džiaugsmas ir noras juo dalintis ?

"tikros" emocijos turi būti lydymos "tikrų" vaizdų, kuo tikresnis vaizdas tuo tikresnes emocijas iššaukia. kuo tikresnės emocijos tuo tikresnis pelnas.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

imax, tai tikrai ne pažinimo džiaugsmas. Po tokių filmų jaučiuosi kaip suvažinėta. Bet kodėl vis kyla noras nors kartą ir liežuvį prie šaltos durų rankenos priglaust, ir pirštą į ugnį kyštelėt, ir žaizdą pakrapštyt? Ar bandom nustatyti, kokios mūsų pakantos ribos? Ar nervų pavirpinimas yra saldžiau už kilniausius tačiau ramius jausmus?
Juk "tikromis" emocijomis kažkodėl vadinamos tos, kurios skaudina, ar ne?

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Taip jo vakar ir nebaigiau žiūrėt. Bet pabaigsiu kada nors. Nes, kad ir keista taip sakyt, bet jis gražus. Kažkokia baisi estetika... nemoku to papasakot, čia reiktų specialisto. Kai bjauru, bet menas. Kitas klausimas, kiek tas menas yra žmogiškas...

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Baigiau žiūrėti... Priverstas pripažint, kad filmas stiprus. Turbūt, reiktų sakyt- geras. Nors labai nemėgstu, kai mane verčia stebėt tokius dalykus, kaip, pvz., kai kažkas paima žirklutes ir lėtai kerpasi sau liežuvį. Kad būtų įtikinamiau- garsiai rėkdamas. Paskui, kai jau nusikerpa, dar ilgai spjaudo kraujais į baseiną. Išvis- neskaičiavau, bet- kažin, ar tame filme rastum daugiau kaip 20 procentų laiko, kad kadre nebūtų kraujo. Visą laiką kruvini.
O šiaip- žinoma, turiu pripažint, kad.... Na, juk anksčiau mėgdavau teatrą... Visokius spektaklius, kuriuose kur kas daugiau abstrakcijų ir dirbtinai prikonstruotų schemų. Nors, kita vertus- tokių natūralistinių scenų su visokiais dantų lupinėjimais replėmis, liežuvių karpymais, ko gero, tada nedemonstruodavo nei Panevėžio, nei Kauno dramos teatrai. Gal nebent dabar koks Tuminas ar Nekrošius jau ir tai sugeba, nežinau....

Pašilų- Vileikos ruožo eseistika

Vilnija pilna žavių vietovardžių. Aušros Vartai ir Ostra Brama, Vilkpėdė ir Volčja Lapa, Geroji Viltis ir Dobra Rada. Šeškinė, Šnipiškės, Kučkuriškės. 
Vienas lietuviškai nemokantis tipas anądien prisikabino prie manęs, kad pasakyčiau, ką reiškia žodis Kučkuriškės. Niekaip negalėjau įtikint, kad nežinau. Taip ir liko su įtarimu, jog įsivaizdinu ir nenoriu pasakyt. 

Kai kurie pavadinimai jau beveik nuėjo į nebūtį. Kai dar mažas būdamas, atvažiuodavau pas tetą į svečius- eidavome pasivaikščioti į Zakretą. Niekas iš vilniečių tada dar nesakydavo "Vingio parkas". Maudytis važiuodavome į Valakumpius. Pliažas, nuogi kumpiai, tirpstantys saulėkaitoj- atrodė labai tinkama asociacija, todėl sunkiai paskui pripratau prie dabartinio "sulietuvinto" pavadinimo. 
O kas dabar bepamena, kur buvo Didžioji Pohulianka, kur Mažoji... 

Mano miegamasis rajonas vadinasi Pašilaičiai. Labai gražus pavadinimas, bet sugalvotas valdininkų, visai nevilnietiškas. Sesuo gyvena Šilainiuose, aš- Pašilaičiuose, kur nors Klaipėdoj ar Šiauliuose gal irgi kažkas panašaus yra... Kaip kažkada Rusijoj kiekvienam mieste naujai pastatytas rajonas būtinai būdavo pavadinamas Čeriomuškom...
Vietovardis Pašilaičiai man skamba daug gražiau už Šeškinę. Bet kai girdžiu, kaip šitą rajoną vadina didelė dalis vietinio jaunimo... PAŠYLY. Ir kas jiems gali uždraust- jie čia gimė ir užaugo. 

-------------------------

Specialistas raudonu švarku

Kiekvieną rytą jis įlipa žiede, kartu su manim. Pagyvenęs vyras raudonu švarku, išvaizda kiek nudėvėto... lyg poeto iš kadaise garsios priemiesčio kavinės "Zelionyj Ogoniok"..., lyg dainininko iš kadaise garsios vokiečių grupės "Mordu Tokom"... Jis turi šitam autobuse du ar tris draugus, su kuriais labai intensyviai ir garsiai bendrauja. Taip garsiai ir intensyviai, kad būtinai turiu gelbėtis, kuo greičiau užsidėdamas ausines ir įsijungdamas radiją. 
Bet vis tiek kasryt spėju dar kartą išgirst, koks jis yra šaunus, protingas ir geras Specialistas. Kiek suprantu- tiesiog genialus elektrikas, kaip niekas kitas sugebantis įstatyti ir pakeisti bute rozetes, išjungėjus, sujungti laidus. Jo sprendimai genialūs, patirtis neįkainojama, erudicija rozečių asortimento srityje- nepralenkiama. 

Negaliu klausytis, graužia pavydas, kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas. Eilinį kartą bėgu nuo savo nepasisekusio gyvenimo, slepiuosi ausinėse, įsijungiu radiją.

-------------------------------

Sužinau:

Vilniečiai nenori tramvajaus.

Taip pasakė apklausa, surengta specialistų. 
Tiesa, kiti specialistai sako, kad tramvajus vis tiek bus. Tiksliau- niekas dar nežino, ar jis bus, tai kol kas niekam ir nesvarbu. Svarbu yra užsakyti tyrinėjimus, visokius pirminius projektavimus. 
O vilniečius kol kas visa tai domina maždaug tiek pat, kaip oranžiniai dviračiai ir Tai Či gimnastika.
Todėl į apklausas jie atsako: tramvajus? koks dar tramvajus? kam? Ne, nenorim.... Turbūt, bilietai bus brangūs. AuTOBUsams kainas pakėlė, dabar dar kažkokį tramvajų prasimanė...

Prisimenu, kaip mūsų name atsirado kabelinė televizija. Prisijungus prie jos, teko kviestis pažįstamą meistrą, kad įmontuotų į tarybinį televizorių PAL/Secam dekoderį, kad vaizdas būtų spalvotas. Kaip nustebo ir pasipiktino žmona, kai rado, jog užsakiau tuo pačiu įmontuot ir distancinį valdymą. -Kas čia dabar per išmislas, kam to reikia? Negi sunku pakelt užpakalį, kad kanalą perjungt? Turėjau nuobodžiai aiškint, kad televizoriuj knopkutės tik šešios, o kanalų dabar bus daugiau, ir t.t., ir pan. .... Nors dabar ir sutinku, kad distancinis pultelis yra velnio išmislas. Per jį- nieko doro normaliai pažiūrėti negalima. 

------------------------

Vileikoj nusiimu ausines, išjungiu radiją. Išlipęs iš autobuso, matau ant namo sienos priklijuotą skelbimą. Reikalingas SUVIRINTOJAS. Kokio velnio,- galvoju sau, eidamas per bėgius, ir, kaip visada, bijodamas traukinio,- kokio velnio man reikėjo to nusususio diplomo, jeigu galėjau ant suvirintojo išsimokint. Juk tas darbas visai nėra toks labai jau sudėtingas. Būčiau dabar gerbiamas, visur reikalingas specialistas, galėčiau virint prakiurusius išmetimo vamzdžius ir turėti gerą uždarbį. -Bet tada gal jausčiaus nepilnaverčiu juodnugariu, pagiežingai žvelgčiau į kontoros žiurkes su diplomais,- pagalvojau. Irgi nieko gero.

Paskui prisiminiau žmogų raudonu švarku. Baik pliurpt nesąmones,- pasakiau sau. Juk reikalas ne tame, kad kažkas yra suvirintojas, arba šaunus klerkas, mokantis angliškai ir kiekvieną savaitę skraidantis į Briuselį. Reikalas netgi ne tame, kad tavo dviratis seniai surūdijo ir jau niekada juo nevažiuosi išilgai Labos upės. Vienintelis dalykas, kurio tau tikrai trūksta, ir ko nesugebėjai- susirasti sau savo raudoną, žalią, arba violetinį švarką.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Grįžtant, kai autobusas pagaliau kriokdamas pakilo į kalną, ir dešinėje jau atsiskleidė žavus vaizdas į nugalėto socializmo Koliziejaus griuvėsius ir už jų įžūliai riogsantį buržuazinį Akropolį- per garsiakalbį Buratino balsas begėdiškai sumelavo: "Šnipiškės! Sekantis- Saltoniškės!".

Susimąsčiau: iš kur Vilnijoje atsirado taip angliškai skambantis vietovardis?
"Sultans of swing"- prisiminiau kažkada taip pamėgto Dire Straits albumo pavadinimą... Juk tai angliškai taip sultonas vadinamas- saltan. O čia, berods, visada skambėjo visokios slavų kalbos, čia buvo kalbama lietuviškai, žydiškai, totoriškai. Vokiškai pagaliau. Bet angliškai???

Paskui prisiminiau Puškino "Pasaką apie carą Saltaną" ir nusiraminau. Panašu, kad senovėje ir slavai galėjo vadinti sultonus "saltan".

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vakar- vėlų vakarą- virtuvėj- geriant arbatą- įprasti garsai už lango pasirodė kažkokie kitokie, nei visada. Pagalvojau sau- juokinga, tas šaudymas šiandien skamba visai panašiai, lyg būtų pleškinama iš automatų. Serijomis ir pavieniais šūviais. Visai, kaip nedidelis mūšis, o ne įprastiniai fejerverkai. Netgi trumpam pritildžiau televizorių, kad įsiklausyt. Bet nieko ypatingo nebeišgirdau. Tratėjimas kažkur tolokai, ir tiek. 
Po kiek laiko girdžiu- žmonelė teiraujasi: "Klausyk, o kas ten per sprogimai?" 
-Ai,- sakau,- nežinau, kažkoks susišaudymas. 
-O tos sirenos? Nežinai, taip kiauksi kieno sirenos- greitosios, ar policijos? 
-Nežinau, atstok.

Bet pačiam pasidarė įdomu, išlindau į balkoną pavėpsot. Dar įdomiau tapo, kai pamačiau iš tolo Justiniškių gatve gana lėtai važiuojant kažkokį siluetą su mėlynai besisukančiomis blykstėmis. Siluetas iš tolo ir tamsoje atrodė įtartinai panašus į šarvuotį. Nors tikriausiai tai buvo tik gaisrinė, bet šarvuotis- įdomiau. Sirenos tolumoje kaukė be perstojo, mėlynos švieselės tai išnirdavo tarp namų, tai vėl pasislėpdavo. Toli, kažkur kombinato "Pieno žvaigždės" pusėje, matėsi neryški gaisro pašvaistė, vertėsi dūmai. Romantiškas šiltos vasaros nakties vaizdelis. Vakaras, tylu, tik kažkur toli truputį šaudo, truputį sirenos klykauja, truputį dūmai. Ir "Russkoje radio" bei įprasti girti vogravimai kieme. Tylu ir nieko nevyksta. Šeštadienis.

Gal kokią kriminalinę kroniką reiktų šiandien per TV pažiūrėt, gal pasakys, kas ten buvo: tiesiog gaisriukas, ar kas nors įdomiau. Bet, turbūt, taip ir nesužinosiu, nes nemėgstu žiūrėti Dienos Kriminalų per žinias.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Jau kuris laikas jausdavau, kad kažkas su manimi nebe taip, kaip buvo. Ilgokai negalėdamas suprasti, kas vyksta, kamavausi. Kol pagaliau vakar daėjo. Su siaubu supratau savyje beveik visiškai išnykus norą ginčytis. Netgi su Donskiu. 
Tai yra negerai. Nemanau, kad galėčiau tai pavadinti, jog pasiekiau tokias išminties viršūnes, kuriose man pasidarė nebeįdomi kitų nuomonė. Nuomonės man, turbūt, įdomios. Gal tik praėjo truputį noras "rodyt save", reikštis tuštumoje, kur, taip darydamas, pats sau pradedi atrodyti įtartinai.

Nors.

Gal...


Šiandien vėl- eidamas iš stotelės kiemais, tame kieme, kur jau 15 metų, vasarą ir žiemą, vis taip pat- įprastai taip, kad jau seniai nebekreipiu į jį dėmesio- vėl eilinį kartą išgirdau jį reiškiantis, dėstant mintis. Balkono oratorių. 
Jis sako savo prakalbas jau mažiausiai 15 metų, girdėdavom jį dar Atgimimo laikais. Tada prakalbos būdavo labai politizuotos, žinoma. Apie ką jis dėsto dabar- nežinau, neįsiklausau niekada. Manau, kad gal irgi. Apie Jukos, Brazauską. O gal ne, gal jis gyvena vis tam pačiam pasauly, kaip ir kadais. Arba rado kitų temų.
Išgirdęs jį šiandien, prisiminiau panelę Jovitą ar Jolantą. Kur iš Kauno. Kurią šiurpina oratoriai, kelintus metus postringaujantys internete. Kodėl mes negalime, jei gali šitas, balkone? Mes, turbūt, mažiau kenksmingi, negu jis savo kaimynams. Mūsų galima ir negirdėti, jeigu nesinori. Mes tiesiog šokame menuetą...

Menuetas nėra labai padorus šokis, nes nepasižymi nei prasme, nei nuoširdumu. Jis pretenzingas, manieringas,truputį beprasmiškas. Jis nėra tikras bendravimas, greičiau tik bendravimo imitacija. Bet geras tuo, kad mažai pavojingas,suteikiantis daug laisvės vaizduotei ir iliuzijoms. Neįpareigojantis ir nevarginantis. Stilingai atrodantis ir tinkamas ... įvairaus...amžiaus žmonėms.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Žmogus yra niekingas padaras, jam linksma būna stebėti, kai kitas papuola į nestandartinę situaciją...
Anądien lankiausi turgelyje kiaušinių pirkti. Prisikrovęs maišan dvi desėtkas lenkiškų didelių, einu troleibusan, galvodamas: kad tik tas maišas man netrūktų..., kažin, kodėl kiekvieną kartą man atrodo, kad kiaušiniai- daiktas lengvas, beveik besvoris..., niekaip neįsisąmoninu paprastučio fizikos fakto, kad jie yra nors ir trapūs, bet pilnaviduriai, jų viduje skystis, o jis sunkus.... Galvoju sau taip apie silpną savo protą, apie silpną savo maišą, apie kiaušinių konsistenciją ir skysčių lyginamąjį svorį, ir čia pat įsitikinu, kad maišeliai ne tik man pasitaiko per silpni prekėms su skysčiu. Aš apie galimą avariją tik mąstau, o kitam norėtojui įlipti į tą patį troliką ji tuo metu jau vyksta akivaizdžiai: maišas gal ir pakankamai stiprus, bet aiškiai perpildytas; kol žmogėnas savo prekes lygia vieta nešėsi, jos dar tilpo, bet kai reikėjo lipt į troleibusą- vienas sloikas su agurkais TEKŠT, ir nebe maiše, bet jau ant šaligatvio... Keista, bet nesudūžta. Tame, žinoma, nieko itin nestandartiško nėra- kartais netgi ir šnapso butelis tokiais atvejais sveikas išlikti gali. Nestandartiška yra tik tai, kad nei žmogeliui, nei kažkam, užkliuvusiam už jo ir mėginusiam pagelbėti, tas sloikas taip ir nesidavė, pabėgo žemyn, ant asfalto, ir tolyn, po troleibusu. Kažkas truputį graudoko būna povyzoje ir žvilgsnyje žmogaus, pritūpusio šalia troleibuso ir sekančio žvilgsniu nuo jo pabėgantį marinuotų agurkų stiklainį. Bet nevilties nėra, štai jau mes regime pro langą išdidų mostą: važiuokite, mes pasiliksim čia, mums jūsų transportas nereikalingas, palauksim kito. Ir atsisukę regime, kad pabaiga laiminga, prekė nepapuolė po ratu, ji gražiai išlenda iš po troleibuso pilvo ir laukia, kol bus pasiimta ir saugiai paslėpta ten, kur jai būt priklauso.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

troy:

Jei būtų skaidriosios butelis ...
Stasikas puola po judančio troleibuso ratais. Troleibusas lėtai, bet užtikrintai perskrodžia Stasiko kūną, Liolekas suklumpa ant purvino šaligatvio iš nevilties -prapoula iškart ir draugas ir butelis, lieka tik melstis. Boria šoka paskui autobusą ir kruvinose Stasiko rankose randa čielą dar butelį. Stasiko rankos tankiai virpa agonijoje ir draugai palengvindami kančias paima degtinę iš jo rankų. Moterys alpsta. Vyrai žiūri ką darys Liolekas ir Boria su kūnu bei degtine. Kūnas uždengiamas. Butelis paimamas. Fanta eina namo ir parašo dvigubai ilgesnį tekstą nei paprastai.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Šiandien. Ūkanotas rytas pusę vienuotliktos šaligatvio ruože Pohuliankos gatvėj, kitoj jos pusėje prieš Kultūros ministeriją. Dairausi į kairę ir dešinę, trokšdamas ugnies. Turiu vieną cigaretę, norisi pirmojo rytinio dūmo. Tarpuvartėje šalia Casino stovi dvi įdomios moterys, bet jų užkabinti nedrįstu. Nors pagal išvaizdą jos aiškiai gali turėti žiebtuvėlį. Bet šiuo metu nerūko, o, kažką tarpusavy aptarinėdamos, neaiškiai dairosi į šalis- gal kažko laukia, o gal nežino savo krypties. Aš žmogus baikštus, kuklus, todėl nusisuku į kitą pusę. Ir jau matau, prie ko prisikabinti: eina rūkydamas (dūmindamas) žmogus, panašus į statybininką restauratorių (dabar ši profesija bus labai gerbiama, nes ji mums davė valstybės Galvą...), arba neišsipagiriojusį tapytoją. Taip jis atrodo, tokia jo apranga ir tokia eisena. Kaip poeto Rubavičiaus jaunystėje. Aukštaūgiška. 
Kodėl aš apie tai rašau? Tokias smulkmenas. Dėl dviejų priežasčių. Pirma- norėjau tuščiai paplepėti, o nieko įdomesnio šiuo momentu nesugalvojau. Antra- pirmą kartą gyvenime gavau progą gatvėje prisidegti nuo cigaro. Ne kokios nors sulamdytos cigaretės, ne nuo rusiško papiroso, bet nuo cigaro. Ne Las Vegase, ne Monte Carlo. Dulkinoj Pohuliankoj, priešais sudulkintą Lietuvos Kultūros ministeriją. Miglotą mieguistą šeštadienio rytą Vilniuj. Smulkmena. Bet pasirodė įdomi, todėl ir pasigyriau.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Visuomeniniam transporte pasitaiko visokių žmonių. Kartais būna ir nekultūringų, kurie ką nors sriaubia. Dažniausiai- smirdintį alų. Kartais net šnapsą. Jaunimėlis vasarą nešiojasi buteliukus su limonadais, skardinėles su sidriukais. 
Bet tokio originalaus sriaubiko, kaip šiandien troleibuse, kaip šį vakarą troleibuse, man matyti dar neteko. Ir įtariu, kad gali daugiau ir netekt. 
Tipas visu keliu godžiai, su pasimėgavimu, užversdamas galvą, siurbė pasukas. Iš minkšto pakelio. Ir dar priedo latviškas.
Aš net pagalvojau, kad gal jis latvis buvo... Tada būtų beveik suprantama. Iš latvio visko galima laukt.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

čia, centre, vaizdeliai truputį kitokie, negu pakeliui į Vileiką. 
Dabar, ryte, žygiuodamas šaligatviu, turėjau praleisti įsukantį į banko kiemą gigantišką, puikų, blizgantį juodą rolsroisą. Su vardiniu valstybiniu numeriu. Kuriame vietoje skaičių parašyta trumpai ir aiškiai: "ROLSIK".

Numeris tikrai vaizdingai demonstruoja savininko kilmingumą ir mentalitetą.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

vilnis. savaitgalio filmai.

Šį kartą vieną po kito žiūriu du lyg ir skirtingus, lyg ir panašius filmus.
Pirmasis filmas - "Valstybės patarėjas". Populiariausios rusų žvaigždės, profesionalus pastatymas, rusų pamėgtasis miglelės pūtėjas Akuninas.
Antrasis filmas - "Vertėja". Populiariausios amerikiečių žvaigždės - oskarantai, holivudiškai įspūdingas pastatymas, amerikonų pamėgtasis sentimentalumas.

"Valstybės patarėjas" improvizuoja taip ilgai gniaužta tema, tiksliau - tų temų maišalyne: carinė Rusija, generolai, kunigaikščiai, revoliucinieriai, anarchistai, ochranka, klastingos viešnamių šeimininkės, japoniški tarnai, rytietiška mankšta su rytietiškais ginklais, paslaptinga nusikaltėlė dama su vualiu, kažkoks rusiškas Šerlokas Holmsas, tiksliau - jo kvaila akuniniška imitacija - Fandorinas. Ekrane savimi mėgaujasi Nikita Michalkovas, kaip visada geriausiai atrodydamas rusiško pirklio klastos įsikūnijime, ryškiais tačiau standartiniais, jau tapusiais kaip ir jų vizitinėmis kortelėmis, pasirodymais blyksteli Maškovas ir Tabakovas, SSRS grožio vice-mis Oksana Fandera aišku yra dvarininkiška teroristė Adata, ne mažiau kilnaus veido revoliucinierių skiemenuoja Chabenskis, ir dar krūva patarnaujančių aktorių, beveik visi - atžalos iš to paties aktorių rožių sodo: Jefremovas, Bondarčiukas, Mironova. O paradui vadovauja režisierius Filipas Jankovskis, irgi žymaus tėvelio vaikelis. Gal vienintelis Menšikovas, taip gerai atpažįstamas iš veido, atrodo stengiasi pašaržuoti savąjį Fandoriną - bet, manau, jo pastangos nebuvo suprastos. Visas tas turgus knibžda istorinėmis dekoracijomis, rusišku koloritu, sodriais epizodais. Tik visuma nieko nepasako, nes nėra ko pasakyti. Filmą įdomu žiūrėti, kol žiūri, jam pasibaigus - sparčiai blanksta ir pradingsta užmarštyje.

"Vertėja" irgi jau šimtą kartų Holivude aplaižytos temos eilinis įkūnijimas: pasikėsinimas į afrikietišką diktatorių SNO pastate, įspūdingos amerikiečių saugumo pajėgos, vienas protingas, tačiau asmeniniame gyvenime kenčiantis herojus, kuris paskutinę sekundę viską perpranta, graži, žavi ir tauri kovotoja už teisybę, irgi labai kenčianti asmeniniame gyvenime, judviejų dvasinis artumas ir konfrontacija, pabaigoje - teisingas sprendimas. Ir visgi scenarijus sukaltas labai profesionaliai, žiūrovo dėmesys tolygiai kas sekundę vis labiau kaitinamas, aktoriai - Nikol Kidman ir Šonas Penas - tiesiog virtuozai. Galutinis įspūdis tas pats: buvo malonu žiūrėti, ačiū, daugiau nesusitiksime. Nes net specifinio kolorito pagailėta, o iš kur jį gausi, jei politkorektiškumo sumetimais fimui specialiai buvo sugalvota neegzistuojanti Afrikos šalis ir neegzistuojanti jos kalba. Viskas saugiai sterilu, įskaitant žudikų ginklus, bombas ir jų aukas.

Man tik įdomu dabar štai kas: kurį filmą greičiau pamiršiu? Liks tik blankus jausmas, kad kažką mielai susidomėjusi žiūrėjau.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Galiu prisipažinti, kad tas vokiečių filmas "Povandeninis laivas" labai patiko. Žiūrėjau tas tris su puse valandos kvapą sulaikius. Po tokių filmų visokie vakarykščiai Pedro Almodovaro filmai a la "Blogas auklėjimas" atrodo tik kvaili išsidirbinėjimai nesugalvojant, ką pasakyti. Kiekvienam savos tragedijos.