"Prestižas"

Vilnis:

 

Pažiūrėjau Kristoferio Nolano filmą "Prestižas". Nolanas - tai toks anglų režisierius, kuris aiškina, kad pradėjo filmuoti būdamas septynerių metų. Mes jau galėjome matyti jo filmą "Nemiga", kuriame Al Pačinas kamuodamasis nuo nemigos ieško žudiko.
"Prestižas" - tai tas filmas apie fokusininkus, kuriame įpintas kaip lemiamas veikėjas ir Tesla. Tai yra, jis turi būti tas genijus mokslininkas, iš kurio vienas fokusininkas įsigyja neįprastų galių aparatą. 
Jei ne ši fantastika, tai filmą būtų galima laikyti normaliu pasakojimu apie žiauriai tarpusavyje konkuruojančius menininkus-išradėjus.
Žiūrėti įdomu, daug įvairių posūkių ir traktuočių, vaidina man patinkantys aktoriai Maiklas Keinas, Kristijanas Beilas ir Skarletė J. 
Teslą vaidina Deividas Bowie. 


Įspūdingi kostiumai ir dekoracijos:
 

xxxxxxxxxxxxxxxx

Tas filmas- detektyvų mėgėjams. Aš jame beveik nieko nesigaudžiau iki pat pabaigos, todėl jis mane nervino. Ir buvo nuobodoka, nes nieko suprast negalėjau. Tai irgi nervino. Painiojau personažus, nesusigaudžiau, kuri boba yra kurio (ar visos- visų), kas yra su kuo ir prieš ką- man vis buvo paslatis, ir liko iki galo. Tai irgi nervino. 
Visumoj- pripažinau, kad filmas neblogas, gražus ir pakankamai įdomus. Tik ne man. ... :)

"Pi"

Žiūrėjau pretenzingą Aronofskio filmą, kuris vadinasi "Pi". (1998m.)
Kažkada Užuovėjoj jį kažkas smarkiai gyrė. Berods, Manu. Nors gal kas nors kitas. 
Filmas apie truputį kvanktelėjusį jauną matematiką, filmas padarytas "cyberpunk" stilium, juodai-baltas, su didelėm pretenzijom į filosofines gelmes, ar meniškumą, ir šiaip velniai žino ką. Ir jis savo tikslą pasiekia: filmą galima žiūrėt, įmanoma žiūrėt, nenuobodu. O tiems, kam norisi- galima netgi labai juo susižavėti. 
Senberniui Adučiui nesinorėjo:

Citata:

Darrenas Aronofskis labai nori būti originalus. Gan originalų kiną jis ir kuria, bet man jo originalumas neįdomus. Pagrindinė to priežastis - filmas "Pi", kaip ir filmas "Requiem For A Dream", po pirmų keliolikos minučių daugiau nieko nepasako. Užtat filmas nespalvotas, rodo daug staigių arba priartintų kadrų, sako daug 'neorganizuotų' sakinių ir turi soundtracką su Orbital, Aphex Twin ir pan. O šio indo turinys - kai kurios šimtus kartų supaprastintos ir suprimityvintos U.Eko "Fuko švytuoklės" problemos. Tiesa, tokie filmai turi tą keistą savybę rodytis ypač gerais ir protingais

Man gal norėjosi truputį labiau, bet žavėjimąsi truputį gadino tai, kad visą filmą ėmė juokas, noras šaipytis iš viso to "mokslingumo". 

Bet buvo, yra ir dar bus daug žmonių, kurie filmu LABAI žavėjosi. 
Jauni žmonės. Ypač tie, kurie patys yra panašiai kvanktelėję:
http://mindaugas.livejournal.com/28960.html

Citata:

Šiandien ryte besiprausdamas pamačiau brolio padėtus naminių nariuotakojų neskraidančių(tarakonų/skruzdėlyčių) nuodus kampe. Kilo tokia mintis (šį kartą rašau į LJ): "galima būtų padaryti tokius spąstus: kampe skylutės ir judesį detektuojantis paviršius. Prie sienos prikabinta pailga kolbutė su agurkų ar kokių daržovių kvapu (tarakonai mėgsta agurkus). Tarp šių elementų - vamzdelis su elektriniu siurbliuku. Kuomet tarakonas užlipa ant paviršiaus, siurbliukas stipriai trūkteli orą ir įsiurbia tarakoną į kolbutę. Sienų kampuose - rinktųsi tarakonai kolbutėse. Jie puoštų kambario vaizdą. Tarakonus galima būtų vėliau paleisti į lauką"...

Manau padaryt bandymą: siūlysiu tą filmą pažiūrėti įvairiems žmonėms, o pagal jų reakciją spręsiu, ar jie pakankamai jaunatviški yra. Pradėsiu nuo Vilnies. Jei sakys, kad filmas nuostabus, žavėsis juo- žinosiu, kad. O jeigu sakys ką nors panašiai, kaip Adutis- sakysiu, kad.

O aš tai nebūčiau apie tą filmą plepėjęs nieko. Bet man įdomus dalykas atsitiko žiūrint. Ten filme yra viena personažė, tokia negrė. Ji ten yra blogietė, kažkokios galingos verslininkų mafijos atstovė, persekiojanti herojų tikslu išgaut iš jo stebuklingąjį kodą. Filmui tęsiantis, mane vis labiau kankino jausmas, kad aš ją iš kažkur pažįstu. Negalėjau suprasti, iš kur. Ir tik į patį galą supratau, kad ta pažįstamoji, kurią taip stengiuosi prisiminti, yra ne kas kitas, o galingiausioji pasaulio ponia Kondoliza Rais . Tikrai tinkamas tipažas, nieko nepasakysi...


(Aktorė Pamela Hart. Šiame kadre gal ir nėra taip panaši į Kondolizą, bet kituose- smarkiai.)

The Black Dahlia

žiūriu tokį vieną dideliai išgirtą Brajano De Palmos... na, gal irgi skaitosi trileris? o gal- tik paprasčiau- detektyvas..., nežinau. Vadinasi jis lietuviškai (kaip ir rusiškai)- "Juodoji orchidėja". Originale, tiesa, jurginas... (The Black Dahlia).
Apie kažkokią 40-aisiais buvusią labai garsią detektyvinę istoriją, kai Holivude ar kur ten buvo paslaptingai nužudyta kažkokia artistė..., žudiko taip ir nerado... ir t.t. 

Tai va, žiūriu tą filmą gabaliukais po truputį, ir gal ir neblogas filmukas, ir dailioji-simpatiškoji-putlioji Skarlett jame vaidinasi, tai ir turiu jį visą taip ir žiūrėt, nors NĖ VELNIO NESUSIGAUDAU, kas tenai vyksta! Tookiu durnium jaučiuosi, kad net miela ir graudu! Suvokt siužetą ne mano nosiai. Ir jaučiu, kad ir netgi viską pažiūrėjęs iki galo, taip ir liksiu nieko nesuvokęs. Nežinau, ką reiks daryt. Yra 3 variantai:
1. Bandyt žiūrėt vėl iš naujo antrą kartą, tikintis dabar jau kažką suvokt;
2. Ieškotis skaityti knygą, arba bent jau internete apie tą bylą ( www.bethshort.com );
3. Nusispjaut ir ramiai pamiršt. 

Manau, kad bus trečiasis variantas. 

Paliksiu tą filmą geriau trileriuose nusimanantiems.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Prisipažinsiu, kad nelabai patikėjau Fantos nuomone apie "Black Dahlia", arba kaip rusai pavadino - "Čiornaja Dalaja". Bet dėl visa ko vakar išstudijavau Fantos nurodytą puslapį, skirtą tos aktorės žmogžudystei, išdrįsau net žvilgterėti į vieną nemalonią nuotrauką (mat ta žmogžudystė buvo labai žiauri, moteris buvo gerokai supjaustyta ir perpjauta). Paskui pabandžiau įsivaizduoti Skarletę juodaplaukę - galvojau, kad Skarletė turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį ir ...
Skarletė vaidino pagrindinį moters vaidmenį, bet buvo kaip visada graži blondinė. Tiesa, ne mažesnį vaidmenį vaidino Hilari Swank ir toji buvo juodaplaukė. Bet irgi ne Juodoji Dalija. Toji nužudytoji aktorė buvo vienas iš gausybės to filmo įvykių, kuriuose, tiesą sakant, aš irgi nelabai susigaudžiau.  
Niekinis filmas. Matyt specialiai prie jo verslininkai išleido ir knygą, kad nieko nesupratę žiūrovai galėtų nusipirkti ir pasiskaityti kaip baleto programėlę.

"Nepakeliamas būties lengvumas"

.......  mačiau vakar tik valandą, kitką vėliau žiūrėsiu.

Trojui patiktų. Tikrai erotiškas. Skoningai.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nelabai įsivaizduoju, ką apie filmą “Nepakeliamas būties lengvumas” pasakytų ekspertai. Turbūt, mesteltų ką nors atsainaus. Pavyzdžiui, ta kritikė, sugalvojusi “Marijai Anuanetei” terminą “filmas-tortas”, šį gal pavadintų “filmas- keptas viščiukas”.

Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).

Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu. 

Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi. 

Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti. 

Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą. 

(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)