Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje daugėja gudrių žmonių. Tai yra tokių, kurie viską žino, arba žino ne viską, bet žino, kad tai, ką jie žino, yra tikra teisybė.
Ką tik piktdžiugiškai perskaičiau Račo bloge, ką Aušra Maldeikienė mano apie Račo žinias, ir ką Račas mano apie Aušros Maldeikienės žinias. Pasirodo, kiekvienas iš jų mano, kad kitas nieko neišmano, o išmano būtent jis pats. Kadangi abu minėtieji žmonės pasižymi originaliais rašiniais, tai nedarau išvadų, jog kuris nors iš jų tik apsimetinėja žinančiu. Manau, kad žino abu, tik jų žinojimo šaltiniai skirtingi: viena žino iš specialios literatūros, o kitas - iš savo supratimo.
Štai tie, kurie viską žino iš savo supratimo, man imponuoja, nes taip gimdo įvairiausias idėjas. Nesvarbu, kad jos neįgyvendinamos, tačiau koks kūrybinis potencialas.
Ar skaitėte Andriaus Užkalnio straipsnį "Klimato kaitos sušildytos smegenys"? Žmogus, nors ir neigia mokslinių tyrimų rezultatus, tačiau kabina kitą, ne mažiau aktualią temą - kraštutinumų įsiviešpatavimą. Ir toks klausimas man kilo: kad žmonija eina į susinaikinimą, tai jau akivaizdu, tačiau ar greičiau susinaikinimas įvyks dėl klimato kaitos, ar dėl žmonių religinių, mokslinių ir kitokių fanatiškumų?
O desertui siūlyčiau būtinai paskaityti puikų Stanislawo Lemo apsakymą, meistriškai išverstą į lietuvių kalbą Lino Rybelio. Mano patarimas: būtinai atsispausdinkite šitą tekstą ant popieriaus (tiek jau to, tegul dėl to žūsta planetos medis) - tą apsakymą reikia skaityti pamažu, mėgaujantis. :)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą