Plius-minus

Dar vienas darbas, kuriuo visada užsiimu savaitgaliais - peržiūriu ir pasibraukiu TV programose vertus dėmesio kino filmus, o paskui pagal tuos pabraukimus užprogramuoju visai savaitei.

Na, šįkartą nedaug, gal ir sugebėsiu paskui per savaitgalį peržiūrėti. :)

Apie "Transameriką" ir Bergmano "Gėdą" papasakojo ponas Ūbis (Kur slypi melas). Atomo Egoyano "Kur slypi tiesa" - dar vienas epizodas iš amerikoniškosios Šoulandijos, vėl seni supainioti įvykiai, nuslėptos detalės, įvairūs šantažai, bet visa ta technika nesensta ir gali būti perkeliama į kitus Šoulandijos regionus. Pvz., kokį nors Seimą. :)

TV kanalas Pervyj Baltyjskij Kanal akivaizdžiai rodo Kinotauro prizininkus, nes po "Undinės" ir "Šulteso" dabar jau programoje randu pažymėtą filmą "Plius vienas". Matyt vėl su Gordono "Zakrytij pokaz" organizuotu aptarimu, nes pusantros valandos trukmės filmui programoje skirta virš 3 val.

Filmas "Plius vienas" turėtų sulaukti ne mažiau azartiškų ginčų nei "Undinė", nes net lietuviškos kinokritikės nesutaria dėl jo įvertinimo. "7 meno dienos" pasitenkino korektišku pokalbiu su režisiere Oksana Byčkova (Vertimo atradimai). O Litmenyje Agnės Macaitytės vardu pasirašinėjanti persona net gerokai išpeikė: Nauji Rusijos filmai šimtmečio fone. Bet kokiu atveju manau, kad verta pažiūrėti ir filmą, ir aptarimą. Bukai šio filmo nerekomenduoju, kad neužsikrėstu blogu pavyzdžiu ;)

Tamsios popietės nuariniai kadrai

Šiandien taip ir neišaušo. Praradusi viltį sulaukti dienos, nuėjau į parduotuvę, nusipirkau imbierinių sausainiukų ir susirengiau naktinį kino seansą. Žiūrėjau filmą "Holivudlandija". Žinau, kad visos vietos, vadinamos -landija, yra keistos, neįprastos, svetimos. Holivudlandijoje gyvena prodiuseriais pasivadinę pinigų maišai ir žvaigždėmis trokštantys tapti prastuoliai. Ale kažką panašaus matau ir Lietuvoje, nebūtina taip toli važiuoti... Bet visgi: Holivudas turi gražų stilių.

Taigi, "Sopranų" ir "Sekso ir miesto" epizodų filmavimui tinkantis genijus pastatė gražų, stilingą retro filmą vieno iš daugybės Holivudo epizodų tema. Net galima būtų pavadinti filmu noir, nes apranga, šukuosenos nepriekaištingos, kaip ir "Kinų kvartale", o privatus detektyvas irgi gauna į nosį, tik Adrienas Brody nedrįsta pusę filmo vaikščioti su užklijuota nosimi kaip Džekas Nikolsonas, todėl nieko ir neišsiaiškina. Filmas apie tikrą įvykį - 1959 m. nuo kulkos į smilkinį savo lovoje mirė aktorius George Reeves, išgarsėjęs TV serialų apie Supermeną herojus, oficiali versija - savižudybė, tačiau "kabliukų" likę daug, todėl filme galima įsivaizduoti bent kelias šio atsitikimo versijas. Smulkmeniškai pavaizduojama holivudlandiška aplinka, o to pakanka, kad tiktų bet kokia versija.

Man patiko pasakojimo maniera, patiko Benas Affleck'as, suvaidinęs tą nelaimingąjį "Supermeną", ponas Ūbis sakė, kad Benas Affleck'as specialiai šiam vaidmeniui prisiaugino kelioliką kilogramų, bet dėl to jis man atrodė dar simpatiškesnis, tikras vyras, todėl nenustebau dabar atradusi, kad 2006 m. Venecijos kino festivalyje Benas Affleck'as už šį vaidmenį buvo apdovanotas: http://www.altfg.com/blog/awards/venice-film-festival-2006-winners/

Verta pabandyti

Vakar "Atgimime" pamačiau tokį skelbimą:

Prenumeruokite "Atgimimą"

metams internetu už

55 Lt

ir gaukite naujausią Sigito Parulskio

knygą "Murmanti siena"

Akcija vyks iki gruodžio 31-osios.

Nelabai suprantu "Atgimimo" redakcijos ketinimus - ar jie tą Parulskio knygą atsiųs kiekvienam prenumeratoriui, ar bus tik keli laimingieji, - pažadas neaiškus ir įtartinas, nes toji Parulskio knyga yra labai stora (373 psl.) ir kainuoja ne mažiau 33 Lt, o "Vagos" knygyne mačiau išvis užraitytą kainą iki 38 Lt., tai negi "Atgimimas" veltui gaus tas knygas iš Parulskio ar "Baltų lankų"???

Tačiau manau, kad pabandyti verta. Iki šiol tą laikraštį užsisakinėdavau per Lietuvos paštą, mokėjau daug brangiau, taigi matau privalumus net be Parulskio knygos. Nes tas laikraštis tikrai vertas dėmesio.

Siūlau ir jums užsisakyti, turėsite lietuviams nebūdingą savaitraštį kiekvieną penktadienį. :)

"Atgimimo" prenumeratos adresas: http://www.atgimimas.lt/prenumerata.php

Dėl bendradarbiavimo.

Trojui:

Tamsta griežtai pareikalavai atidaryt duris, idant čia galėtum įkišt nosį.
Darau išvadą, kad nori prisidėt, įnešti savo indėlį. O ne vien iš nesveiko smalsumo triukšmauji. Nes jau buvai matęs, kas čia yra ir kaip atrodo.

Dabar atidariau ir norėjau Tamstai iškart nusiųst kvietimą bendradarbiaut, įtraukt į autorius. Bet nerandu Tamstos e-mailo adreso bloge "Troystroikoje". Prašyčiau pateikt.
Viešai, arba man į fanta15@gmail.com

Tas pats liečia ir visus kitus "buvusius ir esamus Menulijos gyventojus". Prašau išreikšti norą ir sutikimą dalyvauti.

užsirašau....

sau pasižymiu, kad kol kas spėjau perverst temos "filmų žiūrėjimas" iki 31 psl. 

Pradžia. Šitai daroma, idant...

1. Šitai daroma, idant -

neprapultų suvisai kai kas iš to, kas buvo prirašinėta "Somnambulandijoj".
Manau sutempt čia šiokį tokį archyvėlį. Bent jau dalį atsiliepimų apie žiūrėtus filmus. Gali dar praverst.
Ir šiaip kokias nors savo senas rašliavėles, kurios man pačiam patiks- čia sutempsiu. Archyvan. Tegu guli.

2. Šitai daroma, idant -

būtų vieta, kur galės, jeigu turės noro, lygiateisiškai ir laisvai susitikt bei reikštis visi likę Somnambulandijos piliečiai. Jungdamiesi prie grupės, arba individualiai, arba tik iš-už-kampiškai-anonimiškai; kožnam pabažnam bus leista pasirinkt savo būdą, pagal skonį.

"In Bruges"

"In Bruges".

http://us.imdb.com/title/tt0780536/

Žiūrėjau tą filmą teisingai, beveik nieko apie jį iš anksto nesityrinėjęs. Išskyrus žvaigždučių skaičių imdb, daugiau nieko nežinojau. Netgi buvau įsitikinęs, kad tai belgų filmas. Ir tik šiandien perskaičiau, kad ne, kad, atseit, britaniškas. 

Kadangi man nebuvo pasakyta, kaip privalau suprasti ir įvertinti juodąjį humorą, kai kurios filmo vietos mane truputį nervino kvailoku sentimentalumu. Šiandien perskaičiau, kad tai toks humoras, atseit, buvo. Ne skystalai, o toks žiaurokas pasišaipymas, atseit. Aha, dabar žinosiu. Kai kitą kartą žiūrėsiu. 
Bet man ir taip užtektinai patiko, buvo visai miela. :)

http://www.volgograd.ru/theme/info/...kino/157850.pub

http://forum.exler.ru/index.php?showtopic=136447

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Ar čia nebus koks nors analogas tų "Adomo obuolių", kurie, atseit, Tau nepatiko. Gal tik nuo nuotaikos priklausė? Pabandyk vėl "Adomo obuolius" pažiūrėt, gal jau pribrendai. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nepribrendau ir nepribręsiu. Nebe. Anas- jaunuoliukams su pretenzijomis į filosofus. Šitas- pabrėžtinai žavingi paveikslėliai, pabrėžtinai kvailoki juokeliai, lyriškas lėtumas ir gražumas, maždaug kaip "Pasiklydę vertime". Filosofuojantys jaunuoliai jame neras ką įžvelgti, nebet suras porą kartų nusižvengt iš kokios nors frazės, kurios aš net nepastebėjau. 
Čia filmas paprastesniems žmogiukams, Teisingas bei Trojus gali ir nesivarginti. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Citata:

fanta rašė: Antras filmas- jau kino mėgėjams. Muzikos jame yra, bet ne ji svarbiausia.  "In Bruges". Žiūrėjau tą filmą teisingai, beveik nieko apie jį iš anksto nesityrinėjęs. Išskyrus žvaigždučių skaičių imdb, daugiau nieko nežinojau. Netgi buvau įsitikinęs, kad tai belgų filmas. Ir tik šiandien perskaičiau, kad ne, kad, atseit, britaniškas.  Kadangi man nebuvo pasakyta, kaip privalau suprasti ir įvertinti juodąjį humorą, kai kurios filmo vietos mane truputį nervino kvailoku sentimentalumu. Šiandien perskaičiau, kad tai toks humoras, atseit, buvo. Ne skystalai, o toks žiaurokas pasišaipymas, atseit. Aha, dabar žinosiu. Kai kitą kartą žiūrėsiu.  Bet man ir taip užtektinai patiko, buvo visai miela.

Filmą žiūrėjau po Fantos perspėjimo apie juodą jumorą. Ir vis tiek manau, kad Martinas McDonagh čia pademonstravo ne juodąjį jumorą, o kokį nors airišką. Specifinis, su didžiausiom melancholiškom priemaišom, gal aplamai režisierius taip visą siužetą ir stilių sukurpė operuodamas didžiausiais kontrastais. Nuostabūs Briugės vaizdai - nykioje Belgijoje, airiški samdomų žudikų snukiai - ir tokie žmogiški jų personažai, kad banditais prieš juos atrodo kvaili turistai amerikonai ir kanadiečiai, ir t.t., ir pan. Kiekvienoje scenoje kertama per klišes: nešabloniški dialogai sakomi labiausiai nuvalkiotais žodžiais, o šūkius apie nekalto berniuko žūtį šūkčiojantis Ralfo Fienness'o personažas, atrodo, sukarikatūrina viską. 

Pažiūrėjau, kad airis Martinas McDonagh pastatė dar tik du filmus. Už pirmąjį - trumpametražį "Six Shooter" 2006 metais gavo Oskarą. Antrasis štai - "In Bruges". Panašu, kad į kiną atėjo žmogus su veidu.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Teisingas:

"Čia filmas paprastesniems žmogiukams, Teisingas bei Trojus gali ir nesivarginti." 
Cituoju Fantą , kuris taip vainikuoja savo recenziją apie filmą "In Bruges".
Nors žadėjau laikytis Fantos rekomendacijų, bet nesigavo.Vienas kinomanas , žinodamas mano silpnybę britiškiem filmam, atnešė diskelį būtent su šituo filmu. Net nusijuokiau , perskaitęs ant vokelio užrašą " In Bruges ". Draugelis, išgirdęs, kad nusijuokiau, nusivylęs paklausė-" ką, jau matei? " .
- Ne, atsakiau,- tik vienas kolega primygtinai rekomendavo pasižiūrėti..
Vakar nakčia pasižiūrėjau. Fanta, be abejo, provokavo.Pasižiūrėk ir Tu Troy. Filmas tikrai vertas šito.

"Shine The Light"

...........  tiems, kurie muzikos visai nemėgsta, apie šitą filmą geriau ir nesakyt nieko, neverst žmonių kankintis, nuobodžiaut dvi valandas ir t.t. Nors gal aš ir neteisus? Juk ponia Živilė lyg ir prisipažino tik iš to filmo sužinojusi sau naujieną, kad baisiosios grupės Rouling Stones muzikos malonumą, pasirodo, gali pajusti net ir pipinytės, jeigu jas pasodint į Kanų festivalio atidarymo salę ir priverst žiūrėt nufilmuotą koncertą. O dar jeigu pasakyt, kad koncertą nufimavo ne bet kas, o pats Skorcezė.
Na, žinoma, Skorcezė yra profesionalas. Manau, lygai taip pat galėtų sužavėti Kanų festivalio publiką, jeigu būtų nufilmavęs ledo ritulio varžybas, arba automobilių parodą, arba... -nesvarbu, bet ką, kas yra verta dėmesio ir pakankamai efektinga. 
Yra gausybė gerai nufilmuotų įspūdingų filmų, kuriuose užfiksuoti muzikos įžymybių koncertai "live". Vieni labiau įspūdingi, kiti- mažiau. Nepasakyčiau, kad šitas Skorcezės gaminys kažkaip ypatingai išsiskirtų. Tiesiog anie visi kiti filmuoti koncertai (Elvio Preslio, Queen, U2, Pink Floyd'ų, Madonos, Princo.. ai, geriau nemėginsiu vardint, jų daugybė įvairiausių, kai kurie tikrai labai efektingai nufilmuoti) nebuvo pateikiami festivalio atidarymui vietoje "normalaus" rimto festivalinio filmo. Nenuostabu, kad taip dėkingai nudžiugo visokios pipinytės, galima jas suprast: atėjo žmonės nusiteikę pradėt vargt vargelio, dirbt darbelio o čia jiems pradžiai pateikė visai kitokį, niekuo neįpareigojantį patiekalą iš visai kitos sferos. 
Na, specialistai, turbūt, tikrai galėjo įvertinti geriau už mane visus tuos nepriekaištingai atliktus techninius dalykėlius. Tas visas kameras, rakursus, apšvietimus, perėjimus ir t.t. Galima tik mėgint įsivaizduot, kiek dienų prakaitavo montažininkai ir garso operatoriai, kad mums pateikt tokį "normaliai" stebuklingą garsą ir vaizdą. Kur viskas "paprasčiausiai" ryšku, tyra, natūralu, jautiesi tiesiog čia, ant scenos, gyvai. 

Tai... nežinau, ką sakyt. Tiems, kurie mėgsta klausytis muzikos- drąsiai sakau: būtinai žiūrėkite, patirkite malonumą, jis didžiulis. Ypač, jeigu sąlygos leis nepagailėt sau decibelų kuo daugiau. 
Na, o ką sakyt kino mėgėjams, niekada nesidomėjusiems jokiais "bidlais" nei "roulingais"...? Čia jau sunkiau. Įtariu, kad Kanų festivalio kritikai truputį perdėtai išliaupsino tą filmą, grynai dėl Skorcezės. Nežinau, kaip jis atrodo nemėgstantiems muzikos, sunkiai įsivaizduoju. Gal ir nelabai nuobodžiai...

"4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos"

Rumuniškas filmas "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos" malonumo nesuteikia nei filosofijų mėgėjams, nei vaizdų mėgėjams. Išvis malonumas tą filmą žiūrėti yra ne itin didelis. Ne poilsiui.
Nors jis aplamai nėra toks žiaurus, kaip iš jo lauki, jį žiūrėdamas. Žiaurumas ne vaizduose, o laukime- kas bus toliau. Šabloniška vaizduotė programuoja, vis laukdama didaktiškų "privalomų" baisybių, bet filmas visai ne didaktiškas, jis nieko neauklėja, nieko neteigia. Tik rodo. 
Kovotojams už abortų draudimą, nostalgiškų socialistinės buities prisiminimų mėgėjams. 

Nežinau, ar būtina tą filmą žiūrėt. Nelabai jis malonus, maža jame linksmumo. (Nors mūsų kino platintojai ramiai gali ant jo užrašyt "komedija", nes beveik visi lieka gyvi..). Bet, jeigu kiltų noras įsitikint, ką tame filme pamatė Kanų žinovai- pamatyti verta. 
Nors man atrodo, kad jie, tie išlepę vakariečiai, matė kitaip. Socialistinės buities vaizdeliai jiems, turbūt, buvo šokas ir baisybė. Mums tai buvo įprasta, todėl ne taip ir baisu žiūrėt. Šiaip- bjauroki prisiminimai. Kam nors gal net nostalgiškai gražu atrodys prisimint.

"Paskutinis tango Paryžiuje"

vakar pagaliau prisiverčiau iki galo damūčint Bertolučio "Paskutinį tango Paryžiuje" (Ultimo tango a Parigi, 1972). Niekingas nuobodus dekadentinis pasimaivymas tema "ach, kokie mes, žmogiškojo tipo gyvūnai, esame vieniši".

Dar ketinau kažką jechidno sakyt apie vyjagrą, kurios 1972 m. dar nebuvo, ir plastines operacijas, kurios jau klestėjo. Bet dabar žvilgterėjau į datas ir nustebęs pamačiau, kad tada ponui Marlonui tikrai buvo dar tik 48 metai. Tai gal dar apsiėjo ir be odos tempimų. Gal jo tiesiog toks veidas buvo, kaip kaukė.

Nors filmą neturėčiau vien peikt. Jame yra keletas puikių kadrų. Kad ir patys pirmieji kadrai su ta panele, kai ji eina šaligatviu, laikydama ranka tą savo šaunią skrybėlę su gėlytėm, tas jos elegantiškas šuolis per kiemsargio šluotą. 

xxxxxxxxxxxxxxxxx

Buka:

Norėjau šokt Fantai į akis, bet prisiminiau, kad visą ilgą filmą palaimingai pramiegojau. Girnapusius pažadino tik epizodui su sviestu, kurį turėjau pažiūrėti darbo reikalais. Tiesa, buvau kokią savaitę žmoniškai neišsimiegojus, žiūrėti pradėjom vėlai ir nežinojom, kad filmas toks ilgas. Antra vertus, L. Visconti "Liudvikas" dar ilgesnis, irgi pradėjom žiūrėti vėlai ir buvau tradiciškai neišsimiegojus, bet juk neišlūžau?

Matyt, Fanta teisus, nors reikėtų dar kartą pažiūrėti. T.y. pirmą kartą pažiūrėti.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Truputį gal vienpusiškai persistengiau peikdamas, čia juk ne recenzija buvo, o tik toks "trojiškas" vamptelėjimas, nepretenduojantis į išsamų vertinimą. 
Negaliu sakyt, kad filmas blogas. Kažkas tokio jame vis tik truputį yra, bertolučiško. Nors įtarimas smarkus man kyla, kad diduma anuometinio furoro aplink tą filmą buvo gal tik dėl tų anais laikais dar "drąsių" kadrų. 


Dėl jų tada tas filmas atrodė įžūliai novatoriškas. Dabar gi būtent tie kadrai išsiskiria pigumu iš likusios pakankamai skoningos visumos. 
Tik dar bėda, kad ta likusi visuma- jeigu išimt iš jos "erotiką"- lieka išvis tuščia. Praktiškai nieko nelieka, tik keletas "romantiškų" pozų.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Bergmanas. "Riksmai ir šnabždesiai".

"Riksmai ir šnabždesiai" man patiko. Nors žodis "patiko" skamba truputį keistokai, kalbant apie tokį vietomis gana drastišką reginį. Su bergmaniškom perversijom. O žiūrėt vis tiek galima, ir reikia, ir pabaigoje prieini išvados: gražu. 
Į temą prie Grajausko pamokslo apie norą kalbėti ir nesusikalbant.

"Atostogos Romoje"

William'o Wyler'io "Roman Holiday". (1953). (Atostogos Romoje)

 

Kai pirmą kartą tą filmą žiūrėjau, buvau visai dar vaikas. Atsimenu tik tiek, kad buvo labai gražu, labai patiko. Turbūt, viskas atrodė labai juokinga. Vaikai yra geriausia publika kvailokoms komedijėlėms, juokinga viskas. 

Dabar juokiausi mažiau, bet buvo gražu, simpatiška. Na, aišku, kaip kitaip. Audrey Hepburn, ko daugiau reikia. 

Smalsu man pasidarė, kaip atrodytų, jeigu taip susodint į kino salę dabartinius žurnalistus, priverst juos pažiūrėt tą filmuką, o po seanso padaryti apklausą. Ar atsirastų bent vienas, kuris pareikštų, jog tokia filmo pabaiga jam atrodo įmanoma? 

Trumpai primenu siužetą: 
Jauna žavi princesė vakare, pavargusi nuo uolaus pareigų vykdymo, pabėga nuo apsaugos ir patraukia į miestą pasižvalgyt. Užmigusią gatvėje, ją parsiveža į namus žavus žurnaliūga. Ryte jis sužino, kas ji tokia, ir nusprendžia pasinaudot šansu padaryt ekskliuzyvinį reportažą, su pikantiškom smulkmenom ir paparaciškom nuotraukom. Naivi princesė nenutuokia, kad jos princas ją tamposi po visą Romą ne šiaip sau, ji nepastebi, kad princo draugas ją slapta visur fotkina. Reportažas gaunasi super. 
Bet herojus pajunta jausmus, jie pasibučiuoja.
Ir to užtenka, kad herojus suprastų: reportažo (ir pinigų) nebus. 
Ir draugas supranta jį. Jis atiduoda padarytas nuotraukas princesei, atminimui apie gražias atostogas Romoje. 

Ir viskas. Ji lieka sau toliau būti princese, jis- liūdnai romantiškai ją žvilgsniu palydėjęs- lieka prie savo geldos, be princesės ir be pinigų. Užtai su gražiu prisiminimu apie bučinį. Ekrane užrašas "The End". 

Puiku, ar ne? 
Bandžiau įsivaizduot TAIP nelaimingai įsimylėjusį "Lietryčio" žurnalistą... Nelabai man gavosi, fantazijos trūksta. 

(Čia dar turiu pridurt vieną neįtikimą dalyką žiūrovams, užaugusiems prie "N-14": visa meilė buvo vienas saldus bučinys. Jokių lovų, jokių nurenginėjimų nebuvo.) 

>>>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>

Na, nebent filmo kūrėjai turėjo omeny, kad tolesnis veiksmas vyko jau po užrašo "The End": 
pas žurnalistą atvyko keli vyrukai juodais drabužiais, perdavė nuo karališkosios šeimos linkėjimus ir čekį. Už negatyvus ir pasižadėjimą nepliurpt.

Federico Fellini. Roma.

Federico Fellini. Roma. (1972)

Keistas toks filmas, pusiau dokumentinis, pusiau grožinis. Gausybė visokių vaizdų, vietomis rimtai, kitur- feliniškas siautėjimas. (Žiūrint į šitai, galima įtart, kad išgarbintasis jugoslavų čigonas irgi, turbūt, mokėsi iš Felinio... Bet kaimietis yra kaimietis: triukšmą pamėgdžiojo, bet stilius- ne jo nosiai..)


    

Mirtis Venecijoje

"Morte a Venezia" (1971). (Mirtis Venecijoje), rež. Luchino Visconti.

Prisipažįstu nė kiek nesigėdydamas, nors gal ką nors eilinį kartą pašiurpinsiu savo tamsybe: iki vakar dienos nieko nežinojau apie tą filmą, nebuvau matęs, ir neturėjau aplamai jokio supratimo, jokios išankstinės nuomonės. Nei Tomo Mano neskaičiau, aplamai vienintelė informacija mano galvoje buvo tik girdėti vardai- žinojimas, kad Viskonti yra klasika, ir filmas "Mirtis Venecijoje" yra klasika. 
Taigi, žiūrėjau be jokios išankstinės informacijos, be jokio išankstinio nusiteikimo. (Na, vienas išankstinis nusiteikimas, tiesa, buvo: nusiteikimas priimt meno kūrinį).

Padariau išvadą, kad gal ir labai gerai išėjo, gal man pasisekė, kad nepamačiau šito filmo anksčiau, kada buvau jaunas. Nežinau, kaip tada man būtų pasirodę. Gal nuobodu, gal kvaila. Gal pasibjaurėčiau gėjiškais motyvais, o gal paprasčiausiai nieko nebūčiau supratęs... O gal ir ne. Gal kaip tik reikėjo pamatyti tada, kai žvilgsnis buvo smalsesnis ir spalvos ryškesnės. Ką aš žinau...

Man pasisekė, kad taip ilgai nesisekė pritaikyti subtitrų "delay", turėjau filmo pradžią sukti vėl, ir vėl, ir kitą dieną vėl..., kartojosi tie patys vaizdai, ypač ta 10 min. pradžia man labai patiko:

be jokio teksto, be žodžių, tik impresionistiniai vaizdai: iš miglos, iš saulėtekio, iš jūros kvapo lėtai ryškėja garlaivis, tapyba, paveikslas ima įgauti vis daugiau ryškėjančių detalių, kontūrai lėtai darosi apčiuopiami, ir jau tai po truputį darosi filmas, ne drobė, Venecija iš paveikslo pradeda rodytis garsais, triukšmais, judesiais... Išgirstame pirmas frazes, dar visai beprasmiškas, kažkas prasideda. Filmas. ...

Tada, taikydamasis tuos titrus, paties filmo, aišku, ir nemačiau, žiūrėti paskui teko jau vėl iš pradžių, jau sekant tekstą, paeiliui, be stabdymų ir sugrįžimų. Bet į nuotaiką jau buvo gerai įsigyventa. ...  

Ir toks "ilgas pasirengimas" buvo labai tinkamas dalykas, nes nuotaika tame filme yra dalykas svarbiausias (gal net vienintelis..., nors mėgėjai filosofijų ir šiaip visokių reikšmių, turbūt, nesutiks su manim). 
Šitas filmas- grynai tapyba, muzika, baletas. Impression, soleil levant....
Monet, Caillebotte, Diagilevas ir pan. 
Filmas stilingas, liguistas, aristokratiškas.

Paskui gal pamėginsiu paskaitinėti ką nors, pažiūrėt į visokius turinio aiškinimus. Bet man tai neatrodo svarbu, nelabai domina. Mano supratimu, ten svarbiausia buvo vaizdas. 

Kadras iš filmo. 

(Paskui pažiūrėkite kitus vaizdelius iš čia, jie visi gražūs, aš negaliu visus čia sudėti... )

 


O čia- ne iš filmo.
Claude Monet. "The Beach at Trouville"

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Ogai Mori. VITA SEXUALIS

Tą akimirką kažkas tyliai atitraukė pertvarą man už nugaros. Įėjo moteris ir atsistojo prie žibinto. Atrodė kaip aukštos klasės prostitutė, oiran, kadaise mano matyta spektaklyje: aukštą kuodą prilaikė didžiulės puošnios šukos ir smeigtukai, o apatinis drabužis buvo raudono šilko. Smulkus baltas dailių bruožų veidas. Įkandin įžengė ta pati nebejauna moteriškė. Ji papureno pagalvėlę, ir oiran atsisėdo. Tylėdama sėdėjo, šypsojosi ir žiūrėjo į mane. Aš irgi tylėjau ir rimta mina stebėjau oiran.
Vyresnė moteris pamatė puodelį, iš kurio gėriau arbatą.
– Įsipylei iš arbatinuko?
– Taip. Truputį.
– O.
Ji keistai dirstelėjo į oiran, o ši maloniai nusišypsojo. Žibinto šviesoje sužibėjo maži balti dantukai.
– Skani buvo? – paklausė pagyvenusi moteris.
– Skani.
Moterys vėl susižvelgė. Oiran vėl spindulingai nusišypsojo. Vėl sužvilgėjo jos dantys. Suvokiau, kad arbatinuke ne arbata. Net dabar nežinau, ką gėriau. Turbūt kokį nors afrodiziaką.
Nebejauna moteriškė ištraukė puošnias oiran šukas ir smeigtukus. Paskui iš juodai lakuotos komodos išėmė ilgą viršutinį drabužį ir aprengė oiran. Kimono buvo nepaprastai puošnus, iš dryžuoto krepo su violetinio atlaso apykakle. Pagyvenusi moteris buvo banšin – oiran tarnaitė. Oiran tylėdama įkišo rankas į kimono rankoves. Rankos buvo nepaprastai liaunos ir baltos.
– Mielasis, jau labai vėlu, – pasakė man tarnaitė. – Eikš čia.
– Sakot, man metas gulti?
– Taip.
– Aš nenoriu miego.
Moterys susižvelgė trečią kartą. Trečią kartą oiran spindulingai nusišypsojo. Trečią kartą sužvilgėjo dantys. Staiga tarnaitė priėjo prie manęs.
– Mielasis, nuausiu tabes.
Pagyvenusi moteris tobulai mokėjo nurenginėti, o kai movė man puskojines, negalėjau nesižavėti tokiu menu. Paskui ji švelniai nuvedė mane už pertvaros. Nesipriešinau.
Atsidūriau aštuonių demblių dydžio kambaryje. Priekyje buvo niša, joje – koto audeklo maišelyje. Juodai lakuota drabužių kabykla it širma dalijo kambarį perpus. Vienoje pusėje jau buvo paklotas patalas. Vyresnė moteris paguldė mane taip švelniai, kad net nespurdėjau. Turiu pripažinti, kad jos įgūdžiai buvo nepriekaištingi. Tačiau ir šiaip nebūčiau įstengęs priešintis. Iš geismo.

"Gone Baby Gone"

"Gone Baby Gone" irgi rekomenduoju pamatymui. Nors stipriai abejoju, ar Lietuvoje jį rodys. Nelabai komercinis, turbūt, jis būtų kinoteatrams. 

Nelabai dabar sugebėsiu pasakyt, dėl ko tas filmas vertas žiūrėjimo, kaip jį man čia dabar girt ir reklamuot. Nieko tokio ypatingo lyg ir. O ir turinį pasakoti nesigauna, nes, šiaip ar taip, jis kažkiek detektyvinis...

Žodžiu, gaunasi pasakyti tik, kad geri aktoriai, padoriai viskas atlikta, nešabloniškas žvilgsnis. 

  

"Into the Wild"

"Into the Wild" be abejonių įtraukiu į sąrašą "verta pamatyti".
Dėl vaizdų ir garsų.
Reikia žiūrėti arba kine, arba- jei namie- geros kokybės kopiją, padoriame ekrane, su padoriu stereo garsu. 

Savo turiniu filmas yra niekutis. Romantiškai (netgi,sakyčiau, pompastiškai) sukurptas niekutis iš operos "aplink viskas buržuaziškai niekinga, o aš toks išskirtinis". Nors negali pasakyti, kad brukama kažkokia idėja. Normaliam organizmui tas filmas nekensmingas, netgi labai mielas. Nors, pasakyčiau, kad jis turėtų būti "N-30", t.y., jaunesniems, nei 30, žiūrėti nerekomenduojama. Asaboms, linkusioms "permąstyti gyvenimo prasmę", nepatartina.

Nors šiaip jau tas "ieškantis tikrųjų vertybių", "bėgantis nuo sociumo į laukinę gamtą" tipas parodytas pakankamai ironiškai. Herojus tipas keliauja per visą šalį, "bėga nuo sociumo", o visi kelyje sutikti žmonės, ištisa galerija simpatiškų portretų, jam labai geranoriškai padeda. Herojus "kenčia", nes "turėjo sunkią vaikystę", užaugo "šeimoje be meilės". Jo patirtos kančios ir problemos parodomos taip, kad... hm... užuojautos ypatingos nesukelia, gal tik norą pasišaipyt. Arba (jeigu tau 16-25)- džiaugsmingą išvadą: "ach, o aš juk irgi nelaimingas, aš irgi privalau pabėgti iš tų kvailų namų, nuo tų kvailų tėvų, nuo to kvailo darbo, ieškoti tikrųjų vertybių! šis filmas pagaliau man atvėrė akis!". 

O tai kodėl taip rekomenduoju tą filmą žiūrėti? 
Dėl puikiai nufilmuotų velniškai gražių vaizdų. Dėl geros muzikos. Dėl visos šaunios romantiškos, nostalgiškai hipiškos, malonios "kelio" atmosferos. Dvi valandas "pabūt kelyje", dairantis į egzotiškus gamtos vaizdus, gražius žmones, saulėlydžius, kalnus, jūrą, plentą, ir pan. Pasvajoti.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Citata:

fanta rašė: "Into the Wild" be abejonių įtraukiu į sąrašą "verta pamatyti". Dėl vaizdų ir garsų. Reikia žiūrėti arba kine, arba- jei namie- geros kokybės kopiją, padoriame ekrane, su padoriu stereo garsu.  Savo turiniu filmas yra niekutis. Romantiškai (netgi,sakyčiau, pompastiškai) sukurptas niekutis iš operos "aplink viskas buržuaziškai niekinga, o aš toks išskirtinis". Nors negali pasakyti, kad brukama kažkokia idėja. Normaliam organizmui tas filmas nekensmingas, netgi labai mielas. Nors, pasakyčiau, kad jis turėtų būti "N-30", t.y., jaunesniems, nei 30, žiūrėti nerekomenduojama. Asaboms, linkusioms "permąstyti gyvenimo prasmę", nepatartina.

Fanta, gal pažiūrėjęs iki galo šitą filmą pripažįsti, kad rekomenduotina - net sakyčiau ypač,- ir jauniems romantiškiems antiglobalistams bei kovotojams prieš vartotojišką visuomenę?
Istorija tikra, pasakojama apie jauno gero berniuko pabėgimą į laukinę gamtą. Berniukas, prisiskaitęs Tolstojaus, Džeko Londono ir Thoreau, kuria naują ir laisvą savo tapatybę. Nekalta gamta jam atrodo tinkamiausias partneris, nes žmonės elgiasi niekingai. Nors kai kurie sutikti žmonės simpatiški, tačiau juk klajokliai ieško savęs, o ne žmonių. Suranda galų gale, ar ne? Finaliniai kadrai man priminė pabaigą iš Tarkovskio Soliario, tik kiek kitokia potekstė. Vienišas žmogus - didžiulio, abejingai gražaus pasaulio smiltelė.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nikitos Michalkovo "12"

Vilnis:

Kadangi ateinantį penktadienį LTV2 parodys Sidnio Lumet'o filmą "Dvylika įtūžusių vyriškių" (Twelve Angry Men), tai pasiskubinau dar prieš jį pažiūrėti Nikitos Michalkovo "12". 
Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis. Jei Lumet'o filme tėvo nužudymu kaltinamas jaunas meksikietis, tai Rusijoje meksikiečio statusas priklauso čečėnams, o toliau - viskas pagal tą patį scenarijų. Bet žiūrėti įdomu ir, ačiū Dievui, nėra atviro šovinizmo, o tik keli vaizdai, kuriuos kaip nori gali traktuoti, taip pat kaip ir romantišką Gafto veikėjo pasakojimą, kuriame veikia ir "litovskaja SS"...  

Šiaip labai pritarčiau aukščiau minėtam ponui Bogomolovui, kad šis Michalkovo filmas nerusiškas. Situacija nerusiška, veikėjai - nors ir labai gerai suvaidinti pačių geriausių dabartinių rusų aktorių, - bet literatūriniai jie, kiekvienas papasakoja jam priskirtą istoriją, atveria langelį į rusišką šalį, bet tas langelis skirtas užsieniečiams.

Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Čia atvejis, kai labai trukdo objektyvesniam vertinimui iš anksto susidarytas nusiteikimas. Michalkovo vaidmuo kine, politikoj, visi pletkai apie jį, pretenzijos į "Oskarą" ir visos kitos pretenzijos. Prieš šitą filmą buvo tiek daug informacinio triukšmo, kuris, po teisybei, buvo apie viską, išskyrus patį filmą. Apie filmą buvo kalbama mažiausiai. (Bent aš apie jį praktiškai nieko nežinojau, kol nepamačiau.)
Žodžiu, turiu prisipažint: iš anksto buvau nusiteikęs priešiškai. Netgi nelabai norėjau žiūrėt, ilgokai tą filmą laikiau "stalčiuj".

Po tokio "pasiruošimo" paskui žmogui lieka du atvejai: 1) arba džiugiai nustebt, kad filmas vis dėlto geras; 2) arba su pagiežingu pasitenkinimu surast jame visus iš anksto jau įsivaizduotus griekus, juos po vieną įvardint, atskleist, dar kartą demaskuot niekingąjį Nikitą Michalkovą. 

Kažkaip nesinori man dabar rinktis iš šitų variantų. Nei vieno, nei kito. Nors abu jie dalinai tinka.

Pasakyt, kad filmas geras- galima, matosi tikrai stipri meistro ranka. Bet ir aiškiai matosi, kad pretenzijos į "Oskarą" buvo... hm..., kaip čia pasakius... 
Kažkaip nelabai randu jame kažką tokio, kas galėtų taip jau sukrėst amerikonus, kad jie tam filmui Oskarą išrašytų. Nors užmušk, nematau už ką. 

Kol nemačiau to klasikinio amerikoniško "12 įtūžusių", negaliu spręst- rimeikas, ar ne rimeikas, geresnis ar blogesnis. Neturiu su kuo lygint. Man šitas filmas priminė Riazanovo "Garažą". Ta pati uždara erdvė, panašūs veikėjai, ir netgi intermedijos kažkuo panašios. Pavartojau žodį "intermedijos", nes, nors čia matome lyg ir vientisą pjesę, bet ji prifarširuota intemedijų: kiekvienas veikėjas mums suvaidina atskirą mažytį spektakliuką.

Jei reiktų atsakyt trumpai- patiko, ar ne- atsakyčiau: patiko. Ir pridėčiau: "bet".
O tuos "bet" galima vardint, galima nesivargint vardint. Viską išvardint sunkokas darbas. 
Pirmiausia, kas krinta į akis: viskas labai gerai padaryta, bet- PADARYTA. Profesionaliai, meistriškai, kruopščiai išprotautas, sukonstruotas PRODUKTAS.

Tokiais atvejais tenka užsiduot sau klausimą, ką vadini meno kūriniu, o ko nevadini. Jeigu menininkas padaro kažką tiksliai pagal užsakovo norą, pagamina prekę tiksliai pagal pirkėjo skonį (jokių genialių blykstelėjimų, nieko naujo, nieko rizikingo- viskas tiksliai pagal receptą)- čia kas gaunasi: meno kūrinys, ar nevisai? 
Gal vis tik menas, ar ne? Juk darė menininkas, ne šmikis koks nors. Ir gražiai padarė. Tai gal menas, ar ne?

O jeigu kalbėtumėm apie puikaus virėjo išvirtą skanią sriubą? Tiksliai pagal receptą, be klaidų, taip, kaip reikia. Menas? Turbūt...

Na, žinoma, dar būtų galima atskirai pašnekėt ir apie pono Michalkovo politines nuostatas, kaip jos matosi tame filme. 
Nors pirmiausia, kas krinta į akis- užknisančiai uolus "politkorektiškumas". Jau tokios buvo padėtos pastangos, kad niekam neužkliūt, jog net koktu. 
O vis tiek yla iš maišo lenda pakankamai aiškiai. Pakanka tik susirūšiuot paskui, po filmo, matytus herojus pagal principą "simpatiškas-neaiškus-nelabai simpatiškas-visai įtartinas". Kuris kaip norimas pateikt. 

Ir netgi apie tą "lietuvišką SS" kalbant-
kitu atveju, aišku, mes ironiškai numotumėm ranka, sakytumėm: "na, tiems rusams visi pribaltai vienodi, jiems tas pats, ar Latvija, ar Lietuva, ar SS, ar Impulevičiaus "savisaugos batalionas", ir t.t.

Normalu. Kalbant apie ką nors kitą, ne Michalkovą. Bet kai žinau, koks protingas ir suktas yra šis ponas Nikita- jau galiu netgi dėl šito suabejot. Galiu įtart netgi ir čia: o ar tikrai čia šis ponulis tik suklydo? O gal "klaidelė" visai neatsitiktinė, o specialiai padaryta? Nė kiek nenustebčiau. Ir lengvai įsivaizduočiau bent keturias priežastis, dėl ko tai būtų galėta padaryt.

Citata:

vilnis rašė: Ponas Michalkovas begėdiškai pasiskolino Lumet'o filmo siužetą, tik iliustravo jį "rusiškomis" istorijomis.  ...... šis Michalkovo filmas nerusiškas. ................. Profesionalus, gerai pastatytas filmas. Tik tiek.

Buvau nematęs to "klasikinio" Liumeto, todėl irgi prisijungiau prie vieningo Michalkovą smerkiančio choro. 

Kaip tie prisiekusieji, apie kuriuos pasakoja abu filmai. Ilgai negalvojant, viskas aišku: Michalkovas KALTAS. 

KALTAS, nes begėdiškai padarė "rimeiką";
KALTAS, nes begėdiškai su rimeiku pretenduoja į prizus, su siužetu, kuris JAU kadaise yra gavęs prizų;
KALTAS aplamai, nes jis yra Michalkovas, o rusų imperialistas- valstybininkas Michalkovas dabar padoriems žmonėms iš principo NEGALI būti nekaltas;
KALTAS, nes jo filmas ne juodai-baltas, o vulgariai spalvotas;
KALTAS, nes išvis- kaip jis drįsta lygintis su Liumetu, kuris yra Holivudo pripažintas genijumi? 

Bet. O jeigu toliau pratęst filmo fabulą, ir pabūt pradžiai tuo vienu nedrąsiu balsiuku, kuris pypteli: "o ar TIKRAI kaltas?" 

 

Taigi. Mėginu. 

Mėginu nachališkai, žinodamas, kad tuoj gausiu per galvą nuo visų likusių 11 specialistų ir šiaip kultūringų snobų, pareikšt: man Michalkovo filmas patiko labiau. 
Pažiūrėjau uoliai visą tą išgirtąjį Liumeto "12 įtūžusių" ir nutariau, kad Michalkovo filmas geresnis. Priėjau išvados, kad Michalkovas NEKALTAS. 

Pradžiai- tik keletas argumentų:
NĖRA ĮRODYTA ir jokiuose įstatymuose NĖRA PARAŠYTA, kad "rimeikus" daryti yra blogai. Jeigu galima daryti šimtus Hamletų, šimtus Traviatų- tai kokia jau čia nuodėmė pakartoti kažkokį Liumetą? 
NĖRA ĮRODYTA, kad spalvotas ir įdomesnis filmas būtinai yra blogiau už juodai baltą ir nuobodesnį vien dėl to, kad anas yra senas ir "klasikinis". 

>>>>>>>>>>>
ir t.t. 
čia kol kas nutraukiu argumentų dėstymą, nes toliau vėl galiu nuvažiuot į senus urvinio dėstymus apie požiūrį į senoviškus juodaibaltus šedevrus. Galima bus ir tai pratęst, bet tai jau ilgesnė kalba. O kol kas- užsičiaupiu, užleisdamas žodį kitiems prisiekusiesiems, norintiems man duoti per galvą.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Sunku su tavim ginčytis, Fanta, kai aiškiai pasakai, kad anas filmas nuobodesnis, nes nespalvotas. 

Ką beįrodinėčiau - apie personažų motyvaciją, apie skirtingus filmo motto, o tuo pačiu ir apie skirtingų vertybių propagavimą (juk pabaigos tai labai skirtingos, ar ne?), apie režisierių skirtingus triukus, kuriais jie vilioja žiūrovus, apie dirbtinumą ir natūralumą - juk vis tiek atrėši taip kaip Teisingas apie savo mėgiamą "Pano labirintą": man patiko, o tu, jei nepatiko, vadinasi, nesupratai.

O be to niekas juk ir nesakė, kad Michalkovo filmas prastas. Net aš, nors jau beveik baigiu jį užmiršti, o tai man reiškia, kad filmas neturėjo nieko, kas užkabintų giliau, sakau: labai profesionalus.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

"Auf der anderen Seite"

Man ima atrodyti, kad apie to turkiškai-vokiško (ar vokiškai-turkiško) pono Fatih Akin visus filmus tenka sakyt jau nebe "Verta pamatyti", bet "Būtina pamatyti". Gal kam atrodo kitaip, bet man panašu į tai. 

Lietuviškuose pristatymuose apie šitą filmą rašomi visokie niekai. Perpasakojamas turinys ir pan. Geriau net ir nematyt, kas ten rašoma. 

Tiksliau pasako imdb:

Citata:

Faith Akin, poet of the sadness... Sadness is a way to understand the value of the love and he is showing us that in his own style. Even I stay against some of the characters...  this story could not be filmed by any other director.

O šitam filme dar ir Hana Šygula.

iš knygos Jozefas Frankas. Atsiminimai apie Vilnių.

1804 m. rugsėjo 11 dieną mes savotišku karavanu pajudėjome iš Vienos. Tėvas su dviem mano seserimis ir ūkvede įsitaisė dengtoje karietoje, ponia Frank ir aš - dvivietėje karietaitėje. Ant pasosčių sėdėjo po tarną. Trečias tarnas, kambarinė ir virėja važiavo iš paskos brika. Tėvas man pavedė vadovauti kelionei. Įpratęs važinėtis vienas pačiu didžiausiu greičiu, aš vargiai susidorojau su Šia prievole, nes sunkios, labai prikrautos karietos riedėjo lėtai, nors buvo kinkoma daug pašto arklių. Gana vėlai pasiekėme poilsio vietą; tėvas rimtai pyko ant manęs; bet tai atleistina, nes jam nakties oras - ne į sveikatą. Tėvo peršalimas privertė mus sustoti Krokuvoje, kurią pasiekėme rugsėjo 20 dieną. Jis tuoj pat atgulė ir nesikėlė 36 valandas, o mes baiminomės, kad neatkristų kovo mėnesio liga. Laimė, visam išprakaitavus paaiškėjo, kad būta laikino karščiavimo. Mes patogiai įsikūrėme puikioje Sid-lovskio smuklėje. Vakarų Galicijos vyriausiojo gydytojo daktaro Lorano ir keleto Krokuvos universiteto profesorių dėka maloniai leidome laiką. Vos tėvui pasijutus geriau, apžiūrėjau šito seno, tokio svarbaus Lenkijos istorijai miesto įdomybes; aplankiau gydymo įstaigas, kuriose austrų vyriausybė buvo įvedusi šiokią tokią tvarką. Nuvykau ekskursijon į Veličkos druskynus. Kadangi buvau sušilęs, susigriebiau lengvą dizenteriją, kurios atsikračiau,
nedelsiant išgėręs gana didelę dozę laudanum liąuidum Sydenha-
mv
Rugsėjo 24 dieną išvykome iŠ Krokuvos ir pasukome į Liubliną. Keliai baigėsi, teko važiuoti per smėlynus. Pasigėrėjome gražiais Vyslos vaizdais. Ten judėjimas labai gyvas dėl prekybos tarp Triesto ir Rusijos. Žmonės, matėsi, gyveno gerai, bet nešvariai. Liubline apsigyvenome pas našlę Pfeferkorn. Pasijutome labai nepatogiai. Mus apgulė žydai prekeiviai, siūlydami savo paslaugas. Jie ypač spekuliavo pinigų mainais.
Ilsėdamiesi Liubline, matėme pravažiuojant kunigaikštienę Čartoriską - Austrijos maršalo kunigaikščio Adomo Žmoną, Vilniaus universiteto kuratoriaus motiną. Ji kažkur vyko iš savo rezidencijos Pulavuose2; jos gurguolė mums leido įsivaizduoti, kaip keliauja lenkų magnatai. Pusdieniu anksčiau pasirodo lovų, kilimų, drabužių, indų, virtuvės rykų, maisto, vynų, porterių, likerių prikrauti furgonai ir brikos. Tarnai viską paruošia karčiamose (tam tikros smuklės, kur mažai kambarių su neišdaužytais langų stiklais), kad atvykę šeimininkai rastų valgio ir paruoštą gultą. Jie pastato lovas, išdėlioja tualeto reikmenis taip, kad patalpa kuo daugiau panėšėtų į ponų būstą. Gausiai viską iškvėpina. Karčiamose to itin reikia, nes jas paprastai laiko žydai, juos aprašysiu kitąkart. Išvykdami magnatai ne kažin ką tesumoka: tik už malkas, šiaudus ir pašarą arkliams.
Kelionėje ir mes pasekėme tokiu pavyzdžiu, pasiimdami būtiniausių maisto produktų atsargų; kuo giliau leidomės į šalį, tuo labiau pravertė šis atsargumas.
Tiraspolyje atsisveikinome su Austrijos karalyste. Persikėlę per Būgą, patekome į Brest Litovską; kazokai labai mandagiai atkėlė mums vartus į Rusijos imperiją. Aš buvau matęs tuos barzdočius Suvorovo armijai atsidūrus prie Vienos vartų, ir jų išvaizda manęs nenustebino. Greitai turėjau progą įsitikinti, kad jie ne tokie baisūs ir sukalbamesni už rusų muitininkus. Jų viršininkas mus priėmė, beje, labai padoriai ir netgi pakvietė arbatos, tačiau malonus sutikimas veikiai aptemo. Viršininkas pasakė, kad finansų ministras pranešęs apie mūsų atvykimą, bet įspėjęs, kad mes, kaip Vilniaus universiteto profesoriai, turime teisę kiekvienas pasiimti frankų už 3 tūkstančius rublių. Jis pridūrė: „Kadan-

Tiraspolyje atsisveikinome su Austrijos karalyste. Persikėlę per Būgą, patekome į Brest Litovską; kazokai labai mandagiai atkėlė mums vartus į Rusijos imperiją. Aš buvau matęs tuos barzdočius Suvorovo armijai atsidūrus prie Vienos vartų, ir jų išvaizda manęs nenustebino. Greitai turėjau progą įsitikinti, kad jie ne tokie baisūs ir sukalbamesni už rusų muitininkus. Jų viršininkas mus priėmė, beje, labai padoriai ir netgi pakvietė arbatos, tačiau malonus sutikimas veikiai aptemo. Viršininkas pasakė, kad finansų ministras pranešęs apie mūsų atvykimą, bet įspėjęs, kad mes, kaip Vilniaus universiteto profesoriai, turime teisę kiekvienas pasiimti frankų už 3 tūkstančius rublių. Jis pridūrė: „Kadan-
42
gi užsieniečių karietos neįleidžiamos į Rusiją, tai aš jas įkainosiu šešiais tūkstančiais rublių; jos vertos daugiau, tačiau nenoriu jūsų skriausti. Belieka dėžės, ryšuliai, lagaminai ir visa kita, tai apžiūrėję, nustatysime mokestį". Daiktų peržiūra neilgai užtruko; jie buvo įkainoti žemiau vertės, ir vis dėlto viršininkas rubliais pareikalavo sumos, atitinkančios 1260 Austrijos florinų. Mus paguodė sakydamas, kad gavęs išsiųstąjį bagažą, jaus pareigą nenuskausti mūsų. Nenumatytas mokestis ir šitokia perspektyva išmušė tėvą iš vėžių. „Ir ką aš padariau, vaikai, - sušuko jis, -atvedęs jus į šitą šalį! Mus gi plėšia pakelės banditai!" Aš buvau girdėjęs apie rusų valdininkų paperkamumą, tai ir paprašiau tėvo leisti man viską sutvarkyti. Pasivedžiau viršininką į šalį ir pasakiau: „Kadangi nėra kaip iš Vienos į Rusiją leistis pėsčiomis, vadinasi, karietos neturi būti priskaičiuotos. O daiktų vertė negali prašokti šešių tūkstančių rublių. Be to, Vilniaus universitetas įsipareigojo atlyginti kelionės ir bagažo pervežimo nuostolius, tai jis ir privalės užmokėti jūsų nurodytą sumą. Aš esu įsitikinęs, kad Universitetas nepadengs muitinės mokesčių, nes juokinga pervedinėti pinigus iŠ vienos imperijos kasos į kitą. Ar nebūtų geriau, pone, laisvai mus praleisti, ir gauti už tai 20 Olandijos dukatų - mūsų dėkingumo ženklą". „Iš tiesų, - susimąstė jis, - tai nedaug, bet..." Pasikalbėjimą nutraukė austrų pasiuntinys, keliaujantis iš Vienos \ Peterburgą. Jis apsidžiaugė, radęs mus kelyje, ir įteikė tėvui skirtą dėžutę. Dovaną perduoti liepė grafas Kobenclis nuo savo sesers grafienės Rambek. Muitininkas ją atidarė, ir mes išvydome porcelianinį kavos puodelį su žavia, du Rafaelio angelus vaizduojančia miniatiūra. Viršininkas, o ypač netikėtai šalia išdygusi jo žmona, nusistebėjo puodelio dailumu. Perduodamas jį tėvui pasakiau, kad mano derybos su viršininku dar nebaigtos; jos paspartėtų, prie 20 dukatų pridėjus puodelį.
Iš pradžių tėvas svyravo: skirtis ar ne su mielos bičiulės grafienės Rambek dovana. Pagaliau jis nusileido. Atidaviau viršininkui 20 dukatų, jo brangiajai antrajai pusei - puodelį, ir buvome atsiskaitę. Beliko sutvarkyti kitą svarbų reikalą.
Stotyje pakinkė 8 arklius į tėvo karietą, 6 - į mano, 4 - į briką; už mylią pareikalavo mokėti po 2 Lenkijos florinus (30 Austrijos kreicerių). Šitai prieštaravo gandams apie pigius Rusijos kelius.

Mums greit viską paaiškino. Rusijos keliai pigus tiems, kurie turi poderožne (foglio di via3, bolletone4); tuomet arklys 1 varstui tekainuoja 2 kapeikas. Be poderožne stoties viršininkas gali užsiprašyti tiek, kiek nori; mūsiškis dar pasirodė labai kilnus, pasitenkinęs minėtąja suma. Paklausėme, kur gauti poderožne. Jų galima įsigyti provincijos centre. Vadinasi, iki kelionės galo išleisime pusę pinigų: Brestas - ne provincijos centras. Toks mums nepakeliui, nebent pasuktume per Gardiną, o tai būtų didelis lankstas; taigi apsieisime be poderožne. Nusivylę ruošėmės judėti, kai prie mūsų pribėgo kažkoks ponas ir laužyta prancūzų kalba susuko tėvui: „Esu Bresto mokyklos direktorius. Vilniaus universiteto rektorius man pavedė laukti jūsų ir perduoti štai šį laišką, kurį ir turiu garbės įteikti". Laiške buvo poderožne 17-ai arklių, paskirtų Vilniaus vyresnybės. Prieraše nurodyta, kad keliaujame valstybės reikalais. Šitai išgirdęs stoties viršininkas prie nurodytųjų poderožne dar pakinkė 5 arklius gratis, taigi mums beliko užsimokėti tik už tris. Rektoriaus laiške taip pat buvo įsakymas Bresto stoties viršininkui paskirti vežėją, kuris lydėtų į Vilnių, rūpintųsi, kad nedelsiant keistų arklius, atsiskaitinėtų ir būtų mūsų kelionės vadovas. Rusijos pašto stočių vežėjų nereikia painioti su važnyčiotojais. Anie uniformuoti lyg kokie puskarininkiai, gerai ginkluoti, būna pasiuntiniais, kelionės vadovais ir laiškininkais. O vežėjai žemesni už feldjėgerius arba vyriausybės kurjerius: būtent šitaip, o ne žygio pasiuntiniais jie vadintini.
Įvažiavus į Rusiją, mus labiausiai nustebino žaliai dažyti stulpai, žymintys varstus ir atstumus tarp sostinių. Kadangi septyni varstai sudaro vieną vokišką mylią, mums pasirodė keista, kad didžiausia pasaulio imperija taiko mažiausius erdvės matus.
Mes judėjome taip greitai, kaip tik įmanoma smėlėtais Lietuvos keliais. Neaprėpiami miškai, kuriuos perkirsdavome, turėjo kažkokios didybės. Tarp jų įsiterpę platūs, šalnos nubalinti laukai atrodė kaip žiemą- Šiaurės vėjas ją jau pranašavo. Važiavome dieną ir naktį, nerasdami jokios pastogės nakvynei. Kitą dieną po išvykimo iš Bresto pasiekėme Sloinimą5. Kol keitė arklius, šnektelėjau su pašto viršininko sūnumi, truputį mokėjusiu prancūziškai. „Sloinimas - gana didelis kaimas," - pasakiau. „Ką jūs, pone? Tai apskrities miestas". Tuomet dar nežinojau, kad Lietu-
voje keletas šalia sustatytų medinių namelių jau laikoma miestu; visur kitur jų niekas nedrįstų ir kaimu pavadinti. Baigiantis antrai kelionės per Rusiją dienai, jautėmės mirtinai išvargę. Pailsėti ir apsinakvoti teko Žirmūnuose6, mažame miestelyje, priklausančiame vienai Radvilų šakai, kuri turėjo tą pačią pavardę, už keturių stočių nuo Vilniaus. Kambarį mums davė ne stoties viršininkas, bet raštininkas; sugulėme visi ant grindų, pasikloję šiaudų ir šieno, menkai tepavalgę, nes baigėsi mūsų atsargos. Tikėdamiesi rytojaus dieną pasiekti Vilnių, dėl to visai nesijaudinome. Arklius turėjo pakeisti septintą ryto. Išmušė septynias, paskui -devynias, tačiau vis nekinkė. Mes veltui skundėmės vežėjui, mūsų vadovui, - niekas negelbėjo. Arklidės pilnos arklių, bet niekas nesiryžo kinkyti neįsakius stoties viršininkui, kuris dingo kartu su raštininku. Pagaliau sužinojome, kad kunigaikštienė Radvilienė7 liepusi mūsų neišleisti; ji norinti mus pamatyti. Tai įvyko apie vidurdienį. Išvydome pagyvenusią damą, mažą, storą, žaliais amazonės drabužiais. Ji kreipėsi į mus savo gimtąja vokiečių kalba, mat buvo gimusi Rytų Prūsijoje, airių šeimoje (Butler). Jos maloni kalba mane sužavėjo; pamiršome, kad priversti vėluoti dėl jos despotiško įsakymo. Nebepasiekėme Vilniaus prieš vidurnaktį. Teko sustoti Jedlinoje8, už vienos stoties nuo Vilniaus. Naktį praleidome panašiai kaip Žirmūnuose, tik tiek, kad atsigulėme tuščiu pilvu, nes čia nieko negavome, net duonos; tai aptemdė mūsų iškilmingą atvykimą į Vilnių 1804 m, spalio 4 d., pusę vienuolikos ryto. Prie užkardos žydas laiškininkas įteikė Universiteto rektoriaus laiškelį; mums buvo nurodyta važiuoti tiesiai į Nagurskių rūmus9. Tai paprasčiausias dviejų aukštų pastatas, priklausęs grafienei Nagurskai, kurią pažinojau Vienoje; išsiskyrusi su pirmuoju vyru, ji ištekėjo už grafo Mykolo Oginskio10. Nuolat gyveno kaime, pasilaikydama minėtame name tik mažytį butuką.
Vos įkėlus koją į ankštą, tačiau gana elegantišką būstą, prisistatė Universiteto sekretorius ir administratorius - prigimtinės teisės profesorius ponas Malevskis; jis mus pasveikino ir pakvietė pietų pas rektorių. Malevskis gana gerai kalbėjo prancūziškai, nors dažnokai kartojo žodį „ten", taip pat ir kalbėdamas apie dangų, mat šis buvo „ten, aukštai". Šiaip jis atrodė baisiai nešvarus.

"In the Valley of Elah"

Man padarė didžiulį įspūdį filmas "Elos slėnis" (In the Valley of Elah), labai stiprus. 
Suprantama, kad jis negalėjo gauti Oskaro. Oskarai duodami filmams, kuriuos gausiai lanko publika. Šitas yra nelabai patogus kolektyviniam spoksojimui, jis kažkaip nevisai geras prie popkornų, prie plasmasinių kolos indelių su šiaudeliais. 
Viena iš priežasčių, kodėl Amerika negali iki galo laimėt nė vieno karo, yra ir šita: negalima leisti daryti tokius filmus. Jie užduoda nepatogius klausimus ir į juos neduoda atsakymo.

Šitam pristatyme parašyta viskas maždaug tiksliai. Mane tik suglumino žodžiai: "drama, mistinis". Drama tai aišku, bet kokią jie ten mistiką sugebėjo surast, taip man paslaptis. Turbūt, paprasčiausiai šiuo žodžiu tikisi pritraukt daugiau žiūrovų. Kurie bus labai nepatenkinti, labai nuobodžiaus, po 20 minučių pasipiktinę išbėgs iš salės su visais popkornais ir kolomis. Negražu šitaip klaidint publiką. 
http://cinemaworld.failai.lt/forum/...d5d718c061decb3

O šis recenzentas buvo toks protingas, kad net pabaigoje pademonstravo savo kvailumą. Jis irgi nusprendė (pradžioje, kol nemačiau filmo, ir aš taip galvojau), kad "Elah" reiškia Alachą...

http://8disk.net/z1391/

Bet ne. Tai ne Alachas, tai tiesiog upės Elos slėnis.
Citata iš kelionių biuro reklamos:

Citata:

8 diena  Judėjos priekalnės ir kalnai. Negevo dykuma. Pusryčiai. Pravažiuojame Judėjos priekalnes ir kalnus. Upės Elos slėnis, Dovydo ir Galijoto dvikovos vieta. Dovydo Ben Guriono palikimo centras, dabartinio Izraelio kūrėjo kapas. Cino tarpeklio panorama. Avdatas – stambiausias Nabatijos miestas, Machteš Ramonas- milžiniško kraterio panorama. Atvykstame į Eilatą – kurortą prie Raudonosios jūros. Nakvynė Eilate.

“The Brave One”

Pasižiūrėjau pagaliau "Džodi Foster rečitalį", kurį seniai mėginau pamatyt, bet vis nesisekdavo: “The Brave One”. Patiko. 

Filmas, aišku, negalėjo būti labai giriamas ir premijuojamas. Nes siužetas velniškai nuvalkiotas. Vienišas teisuolis, privestas iki nevilties, imasi keršyti ir pats vykdyti teisingumą su ginklu rankoje. Holivudas tokių siužetų yra pridaręs jau tūkstančius. Ir ne tik Holivudas. 

Citata:

Nepalaužiama drąsa (The Brave One)  Nustėri suvokęs, kad tavyje gyvena nepažįstamasis... turintis tavo akis ir rankas.  Susitapatini su juo, nes kelio atgal nėra. Niujorko radijo stoties reporterė Erika Bein ("Oskaro" laureatė Jodie Foster) džiaugėsi gyvenimu – turėjo mylimą žmogų, darbą, kuris patiko, ir puoselėjo šviesius ateities planus. Tačiau per vieną lemtingą vakarą visa tai skausmingai dingo – Erika ir jos sužadėtinis buvo brutaliai užpulti: moteris patyrė rimtus sužalojimus, o mylimasis žuvo. Vienas lemtingas vakaras, - ir visas gyvenimas akimirksniu neteko prasmės. Negalėdama susitaikyti su patirta tragedija, po sunkių traumų išgijusi Erika desperatiškai klaidžiojo tamsiomis Niujorko gatvėmis, persekiodama žmogų, kurį laikė atsakingu už jos nelaimę ir prarastą gyvenimą. Sugniuždytos moters keršto planai atkreipė žmonių dėmesį, - ypač, kai miestą kasnakt sudrebindavo anonimiški išpuoliai: Erika naktimis susidurdavo su prievartautojais, žudikais ir kitokio plauko padugnėmis – ji be gailesčio nukreipdavo į juos ginklą. To, ko negalėjo padaryti policija, atlikdavo įskaudinta moteris, po skaudžios nelaimės tapusi kitu žmogumi.  Į nežinomo nusikaltėlio paieškas įsitraukė Niujorko policija. Vienas atkaklus detektyvas (akt. Terrence Howard) suprato, kas be teismo vykdo nuosprendžius. Kaip pasielgs dektektyvas? Kokį gyvenimo kelią pasirinks jauna moteris? Ar keršto kelias yra teisingas ir ar ji netampa tuo pačiu, prieš ką taip įnirtingai kovoja...Nelaimė ją pavertė kitu žmogumi, - tokiu pat šaltu, abejingu, kerštingu. Ar jai pavyks suvaldyti svetimus jausmus savo viduje?...Kaip išgyventi? Kaip gyventi? Visa tai – dramatiškame psichologiniame trileryje – "Nepalaužiama drąsa".

Specialiai įdėjau standartiškai reklaminį tekstuką, neieškodamas rimtesnės recenzijos. Matosi iš jo, kad nieko naujo, ar ne? Nuvalkiotas, pamėgtas, daugybę kartų matytas siužetas. Skirtumas gal tik toks, kad kietuolio vaidmenį vietoje Čarlzo Bronsono ar Klinto Ystvudo atlieka damutė. Džodi Foster. 
Ir, sakyčiau, vykusiai atlieka. Nepateikdama nei geležinės superwoman, nei paklaikusios, užuojautą keliančios silpnos būtybės- ne, kažkas per vidurį, kažkas labai įtikinamo. Gal nebent tik kažkaip jai vis labai sekasi laiku iššaut ir pataikyt. Neprašauna, ir priešai nespėja pistoleto atimt. 

Bet tai smulkmenos. 

O yra filme ir nestandartiškumo. Nestandartiškumas tame, kad jis tiesiog itin profesionaliai padarytas. Romantiškas, bet nelabai skystas. Truputį nepolitkorektiškas. 

Pamatykit, jei turėsit progą.