"Elizabeth: The Golden Age "

Nelabai norėjau. Galvojau, kad nuobodoka žiūrėt dar vieną pasaką apie mėgstamiausią anglų karalienę-nekaltybę Elžbietą, paskutiniu metu tų filmų apie ją buvo TIEK daug... 
Gerai, kad tik dabar (jau po žiūrėjimo) perskaičiau, jog tai skaitosi TĘSINYS kažkurio iš jų. Būtų buvus dar viena priežastis nenorėt žiūrėt. 

O turiu pasakyt, kad buvo gražu. Cate Blanchett neveltui šiemet nominuota už tą rolę visokiausiems įmanomiems vardams. O ir šiaip filmas nenuobodus. Daug gražių ir daug labai efektingų paveikslų.

Čia jaučiu norą pasakyt pagiriamųjų žodžių kompiuterinei grafikai.
Paprastai žodžiai "kompiuterinė grafika", kai kalbama apie kino meną, skamba beveik keiksmažodžiu: jie tariami, kai norima suniekint filmo kūrėjus. O čia aš gal pirmą kartą pamačiau kompiuterinės grafikos priemonėmis padarytą GROŽĮ. Filmo finale jūrų mūšis pavaizduotas paveikslais, kurie daro įspūdį ne mažesnį, nei marinistų drobės. Kas nors pasakys, kad tai kičas, bet juk ir Aivazovskis buvo kičas, o įspūdį darė stiprų. 

Gaila, neradau paveikslėlių, tinkamų parodyt, ką turiu omeny. Pamatysite patys, jei žiūrėsite. 


     

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Buka:

O režisavo tai Šekharas Kapūras, garsus bolivudininkas. Lietuvoj sovietiniais laikais rodė jo "Neapgalvotą žingsnį", "Misterį Indiją" ir "Banditų karalienę". Du pirmi - tipiškas Bolivudo eskapizmas. "Banditų karalienė" - paralelinis, t.y. realistinis, negėda dėl nė vieno kadro, bet meno irgi nėr. Anot girnapusiaus: tokį gyvenimą Indijoje gali natūroj pamatyti, kam dar į kiną eiti.

"Eastern Promises"

Pradėjau susipažinimą su Auksinio Gaublio nominantų sąrašu. Šiandien žiūrėjau Davido Cronenbergo filmą "Eastern Promises". 

  

Prisipažįstu: nežinau, ką pasakyt apie šitą filmą. Negaliu pasakyt "patiko", nes jjame gausu dalykų, kurie man buvo šlykštūs. Kai kurios scenos padarytos su tokiu kruvinu natūralizmu, kad beveik neįmanoma jas žiūrėt. Galbūt, "politkorektiškiems Vakarams" jos atrodo leistinos tik todėl, kad demonstruojamos, atseit, rusiškos mafijos žiaurybės. Ivanai nevisai žmonės, todėl dorovingoji cenzūra šiuo atveju atlaidesnė.
Filme gausu dalykų, kurie vakariečiams gal atrodys visai normaliai 'skorceziškai", bet rusai, žiūrėdami tokį filmą, apsivems. O ir mums, truputį labiau susipažinusiems su "rusiška faktūra", tokia "matrioškų egzotika" atrodo kvailai ir juokingai. 

Nežinau, ar turiu rekomenduot žiūrėt tą filmą. Gal reikia, nes vis tik kandidatas į Gaublį, o gal ir į Oskarą. Be to, jis tikrai yra gana stiprus, vertas dėmesio.
Bent jau žinot, apie ką kalba eina. 
Ir dar: man jis neatsibodo, pažiūrėjau vienu ypu. O tai irgi reiškia šį tą. 

http://www.courant.com/entertainmen...0,7025286.story

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Dar pora žodelių apie tą filmą...

Vienas jo epizodas ypač turėtų patikti mūsų buvusiam UR ministeriui Antanui V.

Pagrindinės herojės dėdė, toks gerietis senukas vardu Stepan. KAi paaiškėja, jog šeimynai iškilo grėsmė- pareiškia dukterėčiai: 
-Turiu paslėpęs pistoletą, duosiu tau. Liko iš KGB laikų.
(čia privalau atsiprašyt, nelabai tiksliai atsimenu- kas, kam, ir ką tiksliai sakė. gal truputį meluoju improvizuodamas...)
Žmona su nuostaba, beveik pasipiktinus:
-Betgi tu niekada nedirbai KGB?? Kas čia per nesąmonės?
Senukas, išdidžiai:
-Aš buvau rezervistas.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Fanta, aš irgi pažiūrėjau tą filmą. 
Pritariu Tavo įvertinimui, gal tik atkreipčiau dėmesį į tai, kad tas natūralias skerdynių scenas dabar mėgsta filmuoti visi, kas tik randa pretekstą. Kai tik atsirado kompiuteriniai efektai, režisieriai pradėjo piktnaudžiauti tokiomis, atseit, natūraliomis detalėmis. "Pano labirinte", pvz., irgi pilna tokių dalykėlių. O gerbėjai alpsta iš pasigėrėjimo.  
Aišku, su tuo rusiškumu kartais juokingai gaunasi. Pažiūrėjau - net scenarijų rašė kažkoks Stevenas Knight. Na, ne visai "kažkoks". Tas pats, kuris parašė scenarijų filmui "Dirty Pretty Things". Jei atsimeni, ten irgi apie emigrantų gyvenimą Londone, irgi purvini nusikaltimai, tik čia susiję su organų transplantacija, o tie emigrantai - viešbutyje uždarbiaujantis negras ir turkė. Šitas filmas atrodė net labai įtaigus, ar ne? Todėl, kad taip gerai negrų ir turkų gyvenimo iš arti nepažinome.  
Taigi, reikia manyti, taip būna su visais filmais. Net pačiais geriausiais, pvz., "Krikštatėvis".  
Manau, šiame filme yra vienas dalykas, kuris tinka visoms mafijoms, ir itališkai, ir rusiškai. Tai sentimentalumas. Šito gero šiame filme buvo pakankamai,todėl ir buvo įdomu žiūrėti. 
Dar man tikrai patiko Viggo Mortensenas. Vertas nominacijos iš tikrųjų. Toks surimtėjęs, tikras. Ir Arminas Miuler-Štalis (mafijos vadeiva) buvo geras. Ir net Vincentas Kaselis neblogai atrodė jo girtuoklio ir queer sūnelio vaidmenyje. 

"Azuloscurocasinegro" („Tamsiai mėlyna, beveik juoda“)

"Azuloscurocasinegro" („Tamsiai mėlyna, beveik juoda“)
Šįryt kažkaip užkliuvo akis už afišos "Skalvijos" vitrinoje. Žvilgterėjau ir praėjau. Abejingai. Nes ką man galėjo sakyt tokie paveiksliukai? 
Toks paveiksliukas sako tik tiek, kad filmas apie jaunus gražius, ne apie mane ir ne man.

Dabar čia, internete kažkur vėl užkliuvau už šito pavadinimo. Prisiminiau, kad toks filmas rodomas "Skalvijoj", pasmalsavau. 
Ir dabar esu didžiausiam susižavėjime. Labai patiko.

Puikus filmas. Labai geras. Ne ta prasme, kad gerai padarytas. Nors tai irgi yra, padarytas jis tikrai gerai. Bet šį kartą žodį naudoju kita prasme: prasme žodžio gerumas, gėris. 
Labai lyriškas, bet ne saldus. Subalansuotas skoningoms lyriškoms sieloms. Tokioms, kaip mes. :) 

Anotacija nepasako beveik nieko. Ją perskaičius, susidaro įspūdis, kad kalba eina apie kvailą filmuką paaugliams:
http://www.skalvija.lt/tamsiai-melyna-beveik-juoda/684

Reikia tiesiog pamatyt. Tada gal pasakysit ką nors panašaus, kaip ši mergaitė:
http://ignieska.blogspot.com/2007/0...two-worlds.html

"Popiół i diament"

Sugundėt savo plepėjimais apie "Pelenus ir deimantą", nutariau, kad ir man reikia jį prisimint. Įdomu buvo, kaip atrodys dabar. Nes buvau matęs tikrai labai seniai ir atsimenu tik tiek, kad buvo stiprus filmas. O visa kita atmintyje buvo tik migla. 
Taigi, teko susirast ir pažiūrėt. .....

 

Apie filmą. Na, žinoma, nedrįsčiau pasakyt, kad nepatiko. Net jeigu taip ir būtų- gal jau nutylėčiau. Nors ir naxalas, bet ne iki tokio laipsnio...
Geras jis, žinoma, dar ir dabar. 
Nors- vis tik laikas daro savo- šiandien kai kurie dalykai atrodo truputį nebe tokie genialūs, o netgi truputį deklaratyvūs. O kai kurie tiesiog po to dar ir per daug matyti vėliau. Kad ir tas baltas arklys, pvz. ....
Išvis, žiūrint filmą, sunku atsikratyti vėl ir vėl išlendančio Žalakevičiaus. Suprantu, kad Wajda nuo Žalakevičiaus nenusirašinėjo. O va, atvirkščiai- kas žino... Gal irgi ne. Gal tiesiog tas laikmetis turėjo savo kinomadas ir savo kinoatradimus, kurie vėliau buvo tiražuojami ir pavirto štampais. 
 

Ir vis tiek negalima pasakyt, kad filmas pasenęs. Jame yra daug mulkmenų, kuriose galima kiekvieną kartą vis ką nors naujo įžiūrėt. (Kaip visada būna su genialiais kūriniais).

Filmo pabaiga tikrai įspūdinga. Nors šiandien ją žiūrėjau jau kitaip, negu "priklausė pagal kritikų nurodymus". Nei kraujo dėmės ant skalbinių, nei hamletiškas bėgimas per dirvoną man jau nedaro tokio didelio įspūdžio. Kinematografiniai triukai, ir tiek. Kur kas stipriau žiūrisi rytinis girtų pavargusių vyrų ir moterų polonezas. Girtų muzikantų prievartaujamas Šopenas skamba truputį klaikiai, tos rytmečio moterys nemigos ir girtumo iškankintais veidais. Gal anos baltos-raudonos paklodės ir simbolizavo Lenkijos spalvas, nežinau to. Gal. Bet tikrai negalėjau atsigint minties, kad tas pagiringa kompanija, šokanti išvargusį, kvailą- ir kartu savotiškai kvailai didingą- polonezą A-dur, simbolizuoja "naująją Lenkiją"- PRL. 
Gal man taip atrodė todėl, kad visą mano gyvenimą tas polonezas buvo Varšuvos radijo šaukiniai. Ir išvis jis yra "lenkiškumo simbolis". 
Jei neatsimenat- galite paklausyt ir prisimint:
http://www.wrzuta.pl/audio/NR6pjEUf...-_polonez_a-dur

>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>

Kadangi čia kažkaip staiga tapo madinga prisimint Cybulskį ....
(gal todėl, kad lapkričio mėnesį bus "jam jau 80"? fui, kaip kvaila. nemėgstu jubiliejinio garbinimo...) 
- garbintojams nuoroda: 
http://www.cybulski.net.pl/

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

....polonezą...... filme jis tikrai skambėjo sudarkytas. Kaip ir visa didinga šalies praeitis. Prieš tai teko išklausyti kareiviškas rusiškas dainas, ir net ne fone, o savo garsumu beužgožiančias beprasmėmis pradedančias atrodyti pan majoro ir pan poručiko kalbas apie pasipriešinimą. O Tavo aprašytoji metafora tokia dviguba. Tuometiniai cenzoriai šioje scenoje galėjo su pasitenkinimu įžiūrėti tik žemai smukusias buržuazinės Lenkijos atliekas - grafus ir pulkininkienes...
Kas dar... Keista, filme tiek daug visokių simbolių ir užšifruotų reikšmių, o jis taip natūraliai žiūrisi -taip žmogus nepastebėdamas išgeria tyro vandens.

Netyčia namie radau tą Macaičio knygą, iš kurios Buka perrašė ištrauką. Tai irgi savo indėlį įnešiu:

Citata:

Žinia, kino šedevrų nesuplanuosi. O vis dėlto 1958 metais, kai buvo filmuojami "Pelenai ir deimantas", visa lenkų spauda skyrė jiems padidintą dėmesį, tarsi žadėdama neeilinį kūrinį. Vos jam pasirodžius ekranuose, sprogo arši diskusija. Populiarus savaitinis žurnalas "Film" išspausdino ne įprastinę vieną, o net keturias recenzijas! Visos skirtingos, visos piktos, visos prieštaringai vertinančios ir politinį filmo skambesį, ir jo nekasdienišką estetiką. Buvo kuo susidomėti! Deja, tada mums buvo prieinamas anaiptol dar ne pats kontroversinis filmas, o -- ir tai neblogai! -- lietuvių kalba išleistas Ježio Andžejevskio to paties pavadinimo romanas, kurio paskutinieji žodžiai, nukreipti į reliatyvios taikos sąlygomis nušautą herojų ("Žmogau, kodėl gi tu bėgai?"), smigo sąmonėn kaip durklas, vertė ir mane prisiminti pokario metais įvairiuose Biržų krašto miesteliuose bei kaimuose matytas brolžudiškos kovos aukas -- arba pagarbiai, su raudonais kaspinais pašarvotas, arba suverstas kaip papuolė, basomis kojomis, išniekintais veidais, kur nors prie Vabalninko bažnyčios šventoriaus... Lietuvoje konfrontavo "miškiniai" ir "liaudies gynėjai". Lenkijoje -- Armija Ludova, kuri paskui bus įtraukta į socializmo kūrimą, ir Armija Krajova su vadovybe Londone, po pergalės savoje žemėje tragiškai atsidūrusi už įstatymo ribų, nenorėjusi patikėti šiuo istoriniu absurdu ir todėl, kaip mūsų "miškiniai", tęsusi ginkluotą kovą. Oficialiosios istoriografijos pastarieji ilgai buvo paprasčiausiai užbraukiami -- neanalizuojant, tik konstatuojant: "reakcionieriai", "išdavikai". Gal tik 1988 metais plačiau prabilta apie tikrąsias pokario tarpusavio kovų Pabaltijo kraštuose šaknis: apie Molotovo-Ribentropo nusikalstamąjį paktą, atvėrusį Hitleriui vartus į Lenkiją, o Stalinui -- į Lietuvą, apie lenkų karininkų sunaikinimo akciją Katynėje, stalinistinių represijų nuojautą, neleidusią patikėti tyrais "didžiojo kaimyno" ketinimais. O kino režisierius Andžejus Vaida, pasitelkęs Andžejevskio romaną, sugebėjo tą pasakyti dar prieš trisdešimt metų -- žinoma, ne tiesiogiai (politinės cenzūros įnagiai tada dar nerūdijo!), bet ir ne kokia perdėm užšifruota paraboline kalba -- galingais šokiruojančiais meniniais vaizdais, su giliausia simpatija traktuotu pagrindinio herojaus -- jauno Armijos Krajovos kario Maceko Chelmickio (Zbignevas Cybulskis), patekusio į situaciją be išeities, paveikslu.

"Gegen die Wand" (Galva į sieną)

>>>>Lietuviškai filmas pavadintas "Galva į sieną".

lt.vikipedijoje apie režisierių parašyta taip:

Fatih Akin (1973 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių-turkų kino riežisierius. Turkų kilmės Fatih Akin'as gimė 1973 m. rugpjūčio 25 d. Hamburge. 1994 m. pradėjo sudijuoti Hamburgo Menų Koledže. Studijavo regimąją komunikaciją. 1995 metais sukūrė scenarijų ir nufilmavo trumpametražį filmą „Sesin-Tu esi vienintelis“ (vok. „Sensin – Du Bist Es!“), kuri gavo publikos abdovanojimą Hamburgo trumpametražių filmų festivalyje.Dar besimokydamas koledže 1998 m. režisavo pilnametražį filmą „Trumpas ir aštrus šokas“ (vok. „Kurz und schmerzlos“), kuris Lukarnos (Šveicarija) kino festivalyje laimėjo „Bronzinį leopardą“ ir „Pjero“ prizą geriausiam jaunam režisieriui Bavarijos filmų festivalyje. Vėliau jis režisavo tokius filmus kaip „Liepą“ (Im Juli) 2000 m. , „Mes užmiršome grįžti“ (Wir haben vergessen zurückzukehren) 2001 m., „Solino“ 2002 m. Jo filmas „Galva į sieną“ (Gegen die Wand ) gavo kelis apdovanojimus ir buvo ypatingai sėkmingas. Šis filmas buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“ Berlyno filmų festivalyje.

Filmas dažniausiai pristatomas kaipo melodrama. Nežinau, gal ir toks žanras. Kaip ten bevadint- esu sužavėtas. Filmas puikus. Net nerandu jokios smulkmenėlės, prie kurios galėčiau prisikabinti. Kad kai kurios scenos atrodo truputį nerealios, truputį dirbtinės, sugalvotos, "filmiškos"? Bet tai irgi pilnai įsipaišo į žanrą, tai tiesiog menas, o ne gyvenimo atvaizdavimas "viens prie vieno". Tiesiog romantika. 
Filmas žiauriai romantiškas. Ne saldus, ne koks nors ašaringas, o tiesiog žiauriai romantiškas. Trupučiuką sentimentalus, bet tas sentimentalumas pateiktas itin skoningai. Kažkada- labai seniai- tarybiniams žiūrovams tokio tipo sentimentalumo etalonas buvo Klodo Leliušo "Vyras ir moteris". Dabar, aišku, kiti laikai ir kitokie etalonai jau. Ir šitas filmas atrodo kitaip. Kur kas kietesnis. 
Formos prasme man irgi labai patiko. Nežinau lietuviško termino, rusiškai tai vadinasi "rvanyj ritm". Žodis "trūkčiojantis" man neskamba šia prasme. Nieko nėra užtęsta, nieko pertempta, scenos eina "persidengdamos", lyg pokalbis, kai pašnekovai kažką skuba pasakyt, nelaukdami, kol pasibaigs prieš tai skambėjęs kito sakinys, bet tai nėra neišklausymas, tai nėra pertraukimas, tai tiesiog skubėjimas išsisakyt, negaištant nebūtino laiko. 
Kietas garso takelis. 
Truputį egzotiškas, gerokai laukinis aistringumas vakarietiškam įpakavime. 

Nežinau, ką pasakys apie šitą filmą mūsų turkai- Trojus ir Vilnis. Gal bus priekabūs, gal jiems nepatiks, kad kažkas neatitinka teisingo turkiškumo kriterijų. Nežinau. Nes man turkiškumai (ir aplamai visi rytietiškumai) yra tiesiog "čiurkiška", gerokai svetima, gerokai gąsdinanti egzotika, kuria paprastai neskubu žavėtis. Todėl negaliu žinot, ar patiks Trojui, ar patiks Vilnei. 
Bet man atrodo, kad jiems būtina pamatyt. 

Ir būtina pamatyt visiems, kam patinka geras kinas. 

   

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Mano turkiško supratimo šitas filmas nepažeidė. Labai teisingai parodyta, kaip vakarietiškoji visuomenė žlugdo turkus. Šlykšti, puliuojanti, beprasmė visuomenė, kurioje beviltiškai skęsta kiekvienas pavienis žmogus. Ar net poromis. Ar net šeimomis. Tiesa, kartais tas purvas ar pelkė sudaro dviejų skęstančiųjų neteisingą įspūdį, kad jie vienas be kito nebegali. Bet tik Turkijoje kiekvienas atranda dvasios ramybę. Viskas teisinga.

(o filmas, beje, patiko, kaip ir Tavo įvertinimas, nurodantis gerą filmo savybę - kietumą ir sentimentalumą  )

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

"tik Turkijoje kiekvienas atranda dvasios ramybę". 

Nežinau, iš kur ištraukei tokią išvadą. Tame filme aš tokios išvados nepastebėjau. Jokios "dvasios ramybės" filmo pabaiga nerodo. Ir finalas mažai panašus į happy-end'ą. 

Bet nesvarbu. Man patiko, kad Tau patiko. 

"Stranger Than Fiction"

Vilnis:

Žiūriu visai neblogą filmą "Stranger Than Fiction". Lietuvių kino platintojai tą filmą pavadino "Sukurtas Haroldas", o rusai - "Персонаж". Istorija, panaši į Čarlio Kaufmano struktūras, tačiau nustebusi aptikau, kad scenaristas ne jis. Dar įdomūs vaidmenys: puikus - tiesiog labai puikus - Dastinas Hofmanas ciniško literatūrologo vaidmenyje - į jį vargšas Haroldas kreipiasi, kai vis labiau įsitikina, kad jis yra kažkieno rašomo pasakojimo personažas. Ema Thompson neblogai parodijuoja į kūrybinę krizę įpuolusią autorę, vis nežinančią, kaip pasielgti su Haroldu.
Aplamai, kai pasakoju, atrodo, kad visiškos nesąmonės, tačiau filmas taip gyvai pastatytas, kad žiūrėti labai įdomu. 
Pasidedu nuorodą į Сергей Васильев-младший recenziją - paskaitysiu, kai pažiūrėsiu antrąjį filmo failą:
http://cn.com.ua/N457/culture/cinema/

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Nežinau, kas tas Kaufmanas. (Įtariu, kad ne man jis, bet paskui kada nors pasidomėsiu...). O apie Dastiną Hofmaną pasakysiu, kad jis, žinoma, man patinka, bet jis VISADA VIENODAS, ką bevaidintų. Ir personažai jo daugmaž visi vienodi. Žinoma, tuo pačiu ir visi vienodai žavūs. 
Tą patį galima sakyt apie visas žvaigždes, aišku. Bet apie šitą ypač.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Filmas labai patiko. Tinkami akcentai. 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Fanta:

Nevadinčiau Hofmano personažo (to kritiko) labai cinišku. Tiesiog "patyręs", "visko matęs" ir t.t. Kur kas daugiau juokingo mielo cinizmo rodo ta simpatiškai putli rašytojos asistentė. :)

Labiausiai man patiko 2 vietos : 
1) scena, kur literatūrologas įtikinėja personažą Haroldą, kad tas tiesiog PRIVALO mirti, nes kitaip knyga gausis niekam tikusi, prasta;
2) scena, kai personažas ateina pas rašytoją ir ji PAMATO jį gyvą, tikrai egzistuojantį. ir nežino, ką su juo daryt. 

Šaunus filmas. 
Nors, po teisybei, turintis tą pačią bėdą, kai ir knyga apie Haroldą. Jam būtų labiau tikusi liūdnesnė pabaiga. :) Didžiojo meno tikslais Haroldą reikėjo vis tik nužudyt. ... :)
Bet tada būtų buvę liūdniau ne tik Haroldui, bet ir žiūrovams. Užtai labiau patiktų kritikams. :)

"Shaun of the Dead"

Recenzijoje apie "Kietą farą" Eksleris minėjo kitą, ankstesnį tos pačios trijulės (režisieriaus ir dviejų artistų) darytą filmą, kuris, atseit, buvo dar šaunesnis. 


Vakar specialiai knisau internetą, ieškojau, suradau. Tiesa, dar ne visą spėjau pamatyt. Bet ir tos pusės, kurią mačiau, pilnai užtenka pasigyrimui, kad apturėjau didelį malonumą. 
Nežinau, kuris iš jų yra šaunesnis, lyginti nebandau. Bet tikrai pritariu, kad abu puikūs. 

Filmas vadinasi "Shaun of the Dead". Apie zombius... :)
Aš niekad nebuvau gerbėjas filmų apie zombius, paprastai man tai bjauru. Bet šitas filmukas labai linksmas. Rekomenduoju. 
http://www.exler.ru/films/25-05-2006.htm

 

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Pažiūrėjau, kad lietuvių platintojai šitą filmą verčia taip:
Zombis vardu Šonas 
(SHAUN OF THE DEAD) (2004) 
Šono gyvenimas pasidarė nepakeliamas: problemos darbe, nesutarimai su mergina, barniai su motina. Tad vaikinas nusprendė skandinti savo nusivylimą aluje. Begirtuokliaudamas su savo draugu, Šonas netikėtai sužino, kad Angliją užplūdo gyvi numirėliai. Išėję į lauką bičiuliai netrunka įsitikinti tuo patys. Vyrukai išgeria dar alaus ir, pasiėmę pagalius, traukia gelbėti artimų žmonių.


Režisierius : Edgar Wright 
Aktoriai : Kate Ashfield, Nick Frost, Simon Pegg

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Citata:

vilnis rašė: Šonas netikėtai sužino, kad Angliją užplūdo gyvi numirėliai. Išėję į lauką bičiuliai netrunka įsitikinti tuo patys.

Nevisai taip. Galima ilgokai juoktis iš to, kad jie gana ilgai to tiesiog nepastebi. Gatvėmis slampinėja zombiai, TV ir radijas bamba visokias klaikias žinias, bet tie vyrukai (o ir visi kiti aplink) tiesiog nepastebi, kad kažkas keisto vyksta. Tipo- maža ką ten tas radijas bamba, maža kokie pusdurniai klykdami gatve prabėga- fonas, ir tiek.

>>> >>>>>

"Hot Fuzz"

mėgaujuosi šiuometiniu angliško humoro šedevriuku: "Hot Fuzz". 



http://exler.ru/films/16-04-2007.htm

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Šitas "Hot fuzz" lietuvių kino platintojų pavadintas "Kietas faras".
Eksleris teisus - toji pabaigos susišaudymo scena tiesiog šedevras. Nors galima buvo įžiūrėti ir daugiau parodijų madingų filmų temomis, tačiau tam dešifravimui reikia būti gerai įsižiūrėjus į tuos madinguosius hitus. Aktoriai man patiko, o niekadėją vietinės Maximos savininką vaidino Timotis Daltonas, kurio pasirodymo Džeimso Bondo vaidmenyje lauksiu per LTV.
Fainas filmas. 

"Next"

Apturėjau malonumą su šituo ne itin protingu, bet pakankamai skoningai suręstu filmuku. 

Apart Nikolaso Keidžo ir žaviosios mažylės Džesikos (Jessica Biel :) ) ten dar yra Džiulijana Mūrė (Julianne Moore), beveik parodijiniai šabloniškame FTB agentės vaidmeny (vardu ne Scali, bet skiriasi tik vardas).
Manau, kad Strolia nuo jo spjaudysis, bet mr. SexMachinne dejuos iš malonumo. O man irgi buvo gerai. Keidžas beveik visada yra gerai. 





http://www.imdb.com/title/tt0435705/

"Breach"

"Breach". 
Filmas apie šnipus. 

Atsimenat, kaip buvo šlovinamas Banionis, suvaidinęs šnipą filme "Miortvyj sezon"? Ir filmas buvo keliamas į padanges kaipo šedevras. 

Palyginus su "Breach"- tai buvo pasakėlė vaikams. 

Įdomu pastebėt, kad, nors filmas pas mus platinamas- bet nei rusiškam, nei lietuviškam internete apie jį neradau jokių atsiliepimų. Tik LABAI lakoniškos reklamėlės.
http://www.kinokadr.ru/films/b/breech/
http://www.obuolys.lt/kinozona/filmas-breach/

Gal daugiau neleidžia slaptosios tarnybos.... 

>>>>>>>>>>>>>>>>>

Man šitas filmas patiko. Buvo tikrai įdomu. Nors paprastai filmai, "paremti tikrais faktais", nebūna itin vertingi, bet šitas- stebėtinai geras. 
http://www.imdb.com/title/tt0401997/

"Prestižas"

Vilnis:

 

Pažiūrėjau Kristoferio Nolano filmą "Prestižas". Nolanas - tai toks anglų režisierius, kuris aiškina, kad pradėjo filmuoti būdamas septynerių metų. Mes jau galėjome matyti jo filmą "Nemiga", kuriame Al Pačinas kamuodamasis nuo nemigos ieško žudiko.
"Prestižas" - tai tas filmas apie fokusininkus, kuriame įpintas kaip lemiamas veikėjas ir Tesla. Tai yra, jis turi būti tas genijus mokslininkas, iš kurio vienas fokusininkas įsigyja neįprastų galių aparatą. 
Jei ne ši fantastika, tai filmą būtų galima laikyti normaliu pasakojimu apie žiauriai tarpusavyje konkuruojančius menininkus-išradėjus.
Žiūrėti įdomu, daug įvairių posūkių ir traktuočių, vaidina man patinkantys aktoriai Maiklas Keinas, Kristijanas Beilas ir Skarletė J. 
Teslą vaidina Deividas Bowie. 


Įspūdingi kostiumai ir dekoracijos:
 

xxxxxxxxxxxxxxxx

Tas filmas- detektyvų mėgėjams. Aš jame beveik nieko nesigaudžiau iki pat pabaigos, todėl jis mane nervino. Ir buvo nuobodoka, nes nieko suprast negalėjau. Tai irgi nervino. Painiojau personažus, nesusigaudžiau, kuri boba yra kurio (ar visos- visų), kas yra su kuo ir prieš ką- man vis buvo paslatis, ir liko iki galo. Tai irgi nervino. 
Visumoj- pripažinau, kad filmas neblogas, gražus ir pakankamai įdomus. Tik ne man. ... :)

"Pi"

Žiūrėjau pretenzingą Aronofskio filmą, kuris vadinasi "Pi". (1998m.)
Kažkada Užuovėjoj jį kažkas smarkiai gyrė. Berods, Manu. Nors gal kas nors kitas. 
Filmas apie truputį kvanktelėjusį jauną matematiką, filmas padarytas "cyberpunk" stilium, juodai-baltas, su didelėm pretenzijom į filosofines gelmes, ar meniškumą, ir šiaip velniai žino ką. Ir jis savo tikslą pasiekia: filmą galima žiūrėt, įmanoma žiūrėt, nenuobodu. O tiems, kam norisi- galima netgi labai juo susižavėti. 
Senberniui Adučiui nesinorėjo:

Citata:

Darrenas Aronofskis labai nori būti originalus. Gan originalų kiną jis ir kuria, bet man jo originalumas neįdomus. Pagrindinė to priežastis - filmas "Pi", kaip ir filmas "Requiem For A Dream", po pirmų keliolikos minučių daugiau nieko nepasako. Užtat filmas nespalvotas, rodo daug staigių arba priartintų kadrų, sako daug 'neorganizuotų' sakinių ir turi soundtracką su Orbital, Aphex Twin ir pan. O šio indo turinys - kai kurios šimtus kartų supaprastintos ir suprimityvintos U.Eko "Fuko švytuoklės" problemos. Tiesa, tokie filmai turi tą keistą savybę rodytis ypač gerais ir protingais

Man gal norėjosi truputį labiau, bet žavėjimąsi truputį gadino tai, kad visą filmą ėmė juokas, noras šaipytis iš viso to "mokslingumo". 

Bet buvo, yra ir dar bus daug žmonių, kurie filmu LABAI žavėjosi. 
Jauni žmonės. Ypač tie, kurie patys yra panašiai kvanktelėję:
http://mindaugas.livejournal.com/28960.html

Citata:

Šiandien ryte besiprausdamas pamačiau brolio padėtus naminių nariuotakojų neskraidančių(tarakonų/skruzdėlyčių) nuodus kampe. Kilo tokia mintis (šį kartą rašau į LJ): "galima būtų padaryti tokius spąstus: kampe skylutės ir judesį detektuojantis paviršius. Prie sienos prikabinta pailga kolbutė su agurkų ar kokių daržovių kvapu (tarakonai mėgsta agurkus). Tarp šių elementų - vamzdelis su elektriniu siurbliuku. Kuomet tarakonas užlipa ant paviršiaus, siurbliukas stipriai trūkteli orą ir įsiurbia tarakoną į kolbutę. Sienų kampuose - rinktųsi tarakonai kolbutėse. Jie puoštų kambario vaizdą. Tarakonus galima būtų vėliau paleisti į lauką"...

Manau padaryt bandymą: siūlysiu tą filmą pažiūrėti įvairiems žmonėms, o pagal jų reakciją spręsiu, ar jie pakankamai jaunatviški yra. Pradėsiu nuo Vilnies. Jei sakys, kad filmas nuostabus, žavėsis juo- žinosiu, kad. O jeigu sakys ką nors panašiai, kaip Adutis- sakysiu, kad.

O aš tai nebūčiau apie tą filmą plepėjęs nieko. Bet man įdomus dalykas atsitiko žiūrint. Ten filme yra viena personažė, tokia negrė. Ji ten yra blogietė, kažkokios galingos verslininkų mafijos atstovė, persekiojanti herojų tikslu išgaut iš jo stebuklingąjį kodą. Filmui tęsiantis, mane vis labiau kankino jausmas, kad aš ją iš kažkur pažįstu. Negalėjau suprasti, iš kur. Ir tik į patį galą supratau, kad ta pažįstamoji, kurią taip stengiuosi prisiminti, yra ne kas kitas, o galingiausioji pasaulio ponia Kondoliza Rais . Tikrai tinkamas tipažas, nieko nepasakysi...


(Aktorė Pamela Hart. Šiame kadre gal ir nėra taip panaši į Kondolizą, bet kituose- smarkiai.)

The Black Dahlia

žiūriu tokį vieną dideliai išgirtą Brajano De Palmos... na, gal irgi skaitosi trileris? o gal- tik paprasčiau- detektyvas..., nežinau. Vadinasi jis lietuviškai (kaip ir rusiškai)- "Juodoji orchidėja". Originale, tiesa, jurginas... (The Black Dahlia).
Apie kažkokią 40-aisiais buvusią labai garsią detektyvinę istoriją, kai Holivude ar kur ten buvo paslaptingai nužudyta kažkokia artistė..., žudiko taip ir nerado... ir t.t. 

Tai va, žiūriu tą filmą gabaliukais po truputį, ir gal ir neblogas filmukas, ir dailioji-simpatiškoji-putlioji Skarlett jame vaidinasi, tai ir turiu jį visą taip ir žiūrėt, nors NĖ VELNIO NESUSIGAUDAU, kas tenai vyksta! Tookiu durnium jaučiuosi, kad net miela ir graudu! Suvokt siužetą ne mano nosiai. Ir jaučiu, kad ir netgi viską pažiūrėjęs iki galo, taip ir liksiu nieko nesuvokęs. Nežinau, ką reiks daryt. Yra 3 variantai:
1. Bandyt žiūrėt vėl iš naujo antrą kartą, tikintis dabar jau kažką suvokt;
2. Ieškotis skaityti knygą, arba bent jau internete apie tą bylą ( www.bethshort.com );
3. Nusispjaut ir ramiai pamiršt. 

Manau, kad bus trečiasis variantas. 

Paliksiu tą filmą geriau trileriuose nusimanantiems.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Vilnis:

Prisipažinsiu, kad nelabai patikėjau Fantos nuomone apie "Black Dahlia", arba kaip rusai pavadino - "Čiornaja Dalaja". Bet dėl visa ko vakar išstudijavau Fantos nurodytą puslapį, skirtą tos aktorės žmogžudystei, išdrįsau net žvilgterėti į vieną nemalonią nuotrauką (mat ta žmogžudystė buvo labai žiauri, moteris buvo gerokai supjaustyta ir perpjauta). Paskui pabandžiau įsivaizduoti Skarletę juodaplaukę - galvojau, kad Skarletė turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį ir ...
Skarletė vaidino pagrindinį moters vaidmenį, bet buvo kaip visada graži blondinė. Tiesa, ne mažesnį vaidmenį vaidino Hilari Swank ir toji buvo juodaplaukė. Bet irgi ne Juodoji Dalija. Toji nužudytoji aktorė buvo vienas iš gausybės to filmo įvykių, kuriuose, tiesą sakant, aš irgi nelabai susigaudžiau.  
Niekinis filmas. Matyt specialiai prie jo verslininkai išleido ir knygą, kad nieko nesupratę žiūrovai galėtų nusipirkti ir pasiskaityti kaip baleto programėlę.

"Nepakeliamas būties lengvumas"

.......  mačiau vakar tik valandą, kitką vėliau žiūrėsiu.

Trojui patiktų. Tikrai erotiškas. Skoningai.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Nelabai įsivaizduoju, ką apie filmą “Nepakeliamas būties lengvumas” pasakytų ekspertai. Turbūt, mesteltų ką nors atsainaus. Pavyzdžiui, ta kritikė, sugalvojusi “Marijai Anuanetei” terminą “filmas-tortas”, šį gal pavadintų “filmas- keptas viščiukas”.

Kodėl tokios kulinarinės asociacijos? Turbūt, todėl, kad, žiūrint tokį filmą, visai netraukia jį vertint pagal “aukštojo meno” kriterijus, ieškoti jame kokių nors didelių prasmių, labai kažkuo žavėtis ar audringai piktintis. Tiesiog geras, skanus, netgi vietomis visai puikus produktas, teikiantis tris valandas malonumo. Kurį paniekinamai peikti būtų tiesiog veidmainiška ir nepadoru. (Įsivaizduokit tipą, kuris, godžiai ir su apetitu sušlamštęs keptą viščiuką, užsigeria jį taure balto vyno, patenkintas atsiriaugėja, ir pareiškia: “Žemas lygis. Viso labo maistas tamsuomenei...”).

Labai entuziastingai liaupsinti tokį produktą irgi kažkaip nedrąsu. Vis tik iš tikro nepakankamai snobiškas lygis, juk tikrai tik viso labo skanus, gerai ant euroamerikietiško iešmo iškeptas viščiukas. Lieka, ir norisi- paprasčiausiai rekomenduot draugams: jei bus proga, pasinaudokit. Tikrai skanu. 

Artistai gražūs ir stilingi. Ir daktariukas, ir abi jo panos- kiekvienam kadre žiūrisi puošniai, kaip prieš veidrodį, arba meninėse nuotraukose iš žurnalo “Fotografija”. Nuotaika per visą filmą tokia truputį bohemiškai artistiška. Tokia kunderiškai-hemingvėjiškai-remarkiška..., --visa tai matyta daugybėje filmų, nieko originalaus. Bet teisinga vartotojiška prasme, kaip yra teisingas kiekvienas gerai iškeptas viščiukas ir kiekvienas butelis padoraus vyno- neatsibos niekada, jei nepadauginsi. 

Viskas sudėliota skoningai. Proporcijos išlaikytos, nieko nepridėta per daug: čia jums ir daili erotika, ir romantika, ir politika, ir vaizdai, muzika ir netgi šioks toks filosofavimas. Kai tik vienas elementas ima atrodyt naivokai- jis iškart pakeičiamas kitu, ir malonumas tęsiasi. Tokiu būdu visuma neatsibosta. Kažkur ties viduriu pradedi galvot: “gal jau užtektų, kur ta pabaiga? kodėl jis toks ilgas?”. Bet nenori, kad baigtųsi. Nes malonu. Kaip būna malonu ką nors skaniai valgyt arba skaniai sapnuoti. 

Protestuosiu, jeigu kas pasakytų, kad parašiau tam filmui “peikiančią recenziją”. Atvirkščiai. Rekomenduoju žiūrėt, jeigu turėsite progą. 

(P.S. O “Marijos Antuanetės” taip iki galo ir nepažiūrėjau. Nelabai mėgstu tortus. Tik retkarčiais ir tik prie kavos. Mažais gabaliukais. Didelis gabalas man būna per daug. Bet čia skonio reikalas, pažįstu daug protingų žmonių, kurie tortus šlamščia labai mielai, tik paduok.)