Besiaiškinant keiksmažodį. (arba: ką reiškia "komunitarizmas")

Relingo pokalbyje su Vilnimi užkliuvau už man neįprastai atrodančio žodžio. Relingas visada gausiai vartoja man neįkertamus žodžius, per daug niekada nepergyvenu, nes mano profesija man leidžia nežinoti kai kurių jo žodžių. Todėl, perskaitęs sakinį "..įvardyti nesukompromituotas politinės filosofijos kryptis galima. Tai - komunitarizmas, socialinis konservatizmas, personalizmas",- dėl žodžių "socialinis", "konservatizmas", "personalizmas" per daug sau nesukau galvos. Nors ir nelabai žinau, ką jie reiškia, bet pagal šaknis galiu mėginti bent spėt.
O štai už keisto žodžio "komunitarizmas"- užkliuvau. Kas čia per negirdėtas keiksmažodis?,- pagalvojau. Gal Relingui tik pirštas už klavišo užkliuvo, rašant žodį "komunizmas"? O gal šiais laikais žodį "komunizmas" jaunimas drovisi vartot, todėl sugalvojo kitą panašų žodį?
Ėmiausi savišvietos, bandžiau ryškintis.

Suradau, kad:
"...nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu."

Aha.
Kažkoks Weber. Pavardė, man sakanti tik tiek, kad suprantu, jog tai asmuo, plačiai žinomas siauram "bendruomeninių fanatikų" rate.

Dar pamačiau, kad šį žodį su pasimėgavimu čiulpia mūsų "Naujosios Kairės" dekadentai:

"Gintautas Mažeikis: Kairysis komunitarizmas ir alternatyvus pilietiškumas"

Perskaičius tą G. Mažeikio straipsnelį, galima jau maždaug išmokti teisingai vartoti ir keiksmažodiškai skambantį žodį "komunitarizmas" ir keistąją sąvoką "socialinis konservatizmas". Maždaug aišku. (Nors ir išlieka nemalonus jausmas dėl sąskambio: "komuna", keistai sukergta su "moneta"..)

>>>>>>>>>>>>>>>>>

O paskui užkliuvau už dar vieno straipsnio, kur apie "monetokomunizmą"..., -t.y., atsiprašau, "komunitarizmą"- aiškinama mažiau, bet už tai daug plepama apie internetą. Kadangi tiesioginės nuorodos į tą straipsnį nėra- įdedu jį čia visą. (Nėra labai įdomus, bet šiaip- iš dyko buvimo- perskaityt galima, pramogai..)

>>>>>>>>>>>>>>>>

Bendruomenės sampratos kaita: bendrija virtualioje erdvėje
Eglė Butkevičienė ir Leonardas Rinkevičius

Santrauka

Informacinių komunikacinių technologijų (IKT) plitimas įtakoja daugelį socialinio gyvenimo sferų, tuo pačiu galimai kinta ir pačios bendruomenės bei bendruomeniškumo samprata. Kokie bruožai būdingi virtualios terpės siejamoms socialinių veikėjų bendrijoms? Kuo šios socialinės organizacijos formos bei dariniai panašūs į tas bendruomeninio sambūvio formas, kurias sociologijos bei kitų visuomenės mokslų atstovai yra analizavę agrarinėje bei industrinėje visuomenėse? Ar e-bendruomenės yra realios, ar, pasak Beniger ir Peck, - menamos „pseudo“ - bendruomenės, susibūrę masinės informacijos priemonių bei terpės pagalba?

Siekiant atsakyti į minėtus klausimus, straipsnyje analizuojamos sąsajos tarp fizinių ir virtualių bendruomenių aspektų, nagrinėjama, kaip informacinės komunikacinės technologijos keičia tam tikras bendruomenės kūrimosi, telkimosi ir vystymosi dimensijas. Straipsnyje gvildenama tradicinės bendruomenės samprata, analizuojamos sociologijos klasikų (de Tocqueville, Comte, Tonnies, Durkheim, Marx) darbuose atsispindinčios bendruomenės sampratos ir bendruomenės „nykimo“ bei socialinio susvetimėjimo priežasčių genezė. Pradedant pamatiniu tapusiu Ferdinando Tonines pasiūlytu Gemeinshaft – Gesellschaft koncepciniu modeliu, nagrinėjami teoriniai požiūriai į bendruomenės ir visuomenės santykį, dichotominį šio santykio pobūdį. Čia nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu.

Straipsnio autoriai teigia, kad daugelio sociologijos klasikų darbuose jaučiama tam tikra nostalgija idealizuotiems bendruomenės ir bendruomeniškumo tipams (tą savo darbuose mini ir informacinės visuomenės teorijos kalvis Manuelis Castellsas, 1996), o socialinė kritika nukreipiama į visuomenę, kaip modernybės sąlygotą, racionaliu pasirinkimu grįstą bendruomenės transformaciją. Telkiant dėmesį į e-bendruomenių pagrindines charakteristikas bei IKT sąlygotus pokyčius klasikinės bendruomenės sampratoje, straipsnyje siekiama tirti ir atskleisti naujas bendruomeniškumo raiškos formas ir e-bendruomenių charakteristikas. Jos tarsi atspindi postmodernių idėjų raišką aktualizuojant kolektyvinės tapatybės paieškas šiandieniniame pasaulyje, kuriame, anot Bauman (2001), bendruomenę suvokiame „kaip prarastąjį rojų, kurį vis dar tikimės atrasti“. Galbūt dėl to, kaip teigiama straipsnyje, bendruomenės aktualumas informacinės visuomenės raidoje nė kiek nesumažėjo, tačiau pasikeitęs kontekstas sąlygoja naujas bendruomeniškumo raiškos galimybes ir formas, taip pat ir sociologinės analizės aspektus.

Straipsnyje nagrinėjamos skeptiškumo nestokojančios virtualių bendruomenių interpretacijos (pavyzdžiui, Sivanandan, 1997, Rob Kitchin, 1998). Šios įžvalgos sugretinamos ir palyginamos su kitų autorių (pavyzdžiui, Haythornthwaite ir Wellman, 2002; Jones, 1995; Rheingold, 1993, 1998, 2002; Kollock ir Smith, 1999) darbais, pripažįstančiais bendruomenių egzistavimą virtualioje erdvėje. Kintančios bendruomeniškumo formos, - dažnai vadinamos virtualiomis, skaitmeninėmis, elektroninėmis arba tiesiog e-bendruomenėmis – ypač akcentuoja mobilumo bei erdvinės sklaidos sociume aspektą ir keičia tradiciškai suvokiamą vietos (lokalumo) reikšmę bendruomenių telktyje. Tai suponuoja naujų kriterijų paiešką virtualių bendruomenių analizėje. Klasikinis sociologinis bendruomenės suvokimas, pabrėžiantis socialinį sutelktumą, tęstinumą, tvarumą, stabilumą neišvengiamai orientuojasi į geografinę vietovę, kaip vieną pagrindinių bendruomenės telkimosi - taigi ir sociologinio nagrinėjimo - dimensijų. Tuo tarpu virtualiose bendruomenėse geografinė vieta, nors išlaiko analitinę svarbą, nebėra bendruomenės telkimosi – taigi ir analizės - pagrindas. Geografinė lokalizuota, socialiai nusistovėjusi vietovė keičiama virtualia erdve, todėl sustiprėja kitų socialinės telkties veiksnių reikšmė. Virtuali socialinė sąveika tampa pagrindiniu virtualių bendruomenių egzistavimo pagrindu bei analitiniu pjūviu.

Svarbus skirtumas tarp lokalių fizinių bendruomenių ir virtualių bendrijų, kaip atskleidžia teorinių ir empirinių straipsnyje nagrinėjamų darbų analizė, yra įsitraukimo, telkimosi į bendruomenę sąlygos. Įgydami bei atlikdami įvairiose socialinės raiškos sferose daugelį skirtingų socialinių vaidmenų, asmenys paprastai išlieka glaudžiai susiję su fiziškai lokalia bendruomene. Prieiga prie interneto šių lokalių sąsajų anaiptol nepanaikina. Tuo pat metu ji papildo bendruomenės narių tinklaveiką, sąveiką su daugeliu kitų – virtualių – bendrijų (jos dažniausiai grįstos vienos srities ar tipo jungiančiu, telkiančiu klausimu ar aspektu). Taigi socialiniai veikėjai lygiagrečiai gali priklausyti neribotam skaičiui virtualių bendrijų. Įtrauktis į įvairias virtualias bendrijas per tinklaveikos subjektus socialiai bei kultūriškai transformuoja ir lokaliąsias, sociologiškai bei geografiškai tvarias bendruomenes. Atskirų socialinių, teminių bei kitokių interesų ir sąveikų įtaka per tinklaveikos subjektus įtakoja jų socialinę agenciją – veikseną bei įtaką vietos bendruomenei.

Virtualioje erdvėje asmuo gali laisvai rinktis tarp daugybės teminių / probleminių (telkiančio klausimo prasme) bendrijų, nesunkiai užsiregistruodamas ar išsiregistruodamas bei kitaip įsiliedamas į tam tikrą tinklaveiką. Tokios „lengvos“ įsiliejimo į virtualias bendrijas sąlygos, kaip teigia Jones (1995) bei antrina šio straipsnio autoriai, keičia individualios atsakomybės laipsnį, nes individas gali „išstoti“ iš tam tikros srities virtualios bendrijos, nebedalyvauti arba pasyviai dalyvauti tam tikroje tinklaveikoje, t.y. socialinės organizacijos prasme palikti bendriją ar bendruomenę, išvengdamas jai neadekvataus, netinkamo elgesio pasekmių (socialinių sankcijų). Tuo tarpu analogiška išeitis iš fiziškai susiklosčiusios lokalios bendruomenės, supintos kaimynystės, giminės, bendro ūkio, kultūrinio ir istorinio paveldo bei kitokiais saitais – kur kas sudėtingesnė, o kartais apskritai sunkiai įmanoma.

Skirtumai tarp vietos bei virtualių bendrijų taip pat išryškėja, kaip atskleidžiama straipsnyje, kalbant apie asmens tapatumą virtualioje ir fizinėje erdvėje. Virtualioje erdvėje tapatumas gali būti santykinai lengvai keičiamas, formuojamas ir transformuojamas. Tokie pamatiniai prigimtiniai arba įgytieji asmens tapatybės bruožai, kaip lytis, rasė, tautybė, profesija, tikėjimas, šeiminė padėtis ir kt. virtualioje erdvėje gali būti konstruojami, kartais jais net manipuliuojama. Bendraudamas internete ir įsiliedamas į įvairaus pobūdžio tinklaveiką, asmuo įgyja daugiau galių bei galimybių socialiai konstruoti savo tapatybę, ja varijuoti ar net manipuliuoti. Todėl kinta ar naujai formuojasi „tapatybinio mobilumo“ socialinė geba – ir šias galimybes atveria būtent virtuali terpė. Jos sunkiai įmanomos fiziškai lokalioje bendruomenėje, perpintoje nusistovėjusiais socialiniais saitais ir bendruomenės narių tarpusavio ilgalaike socialine sąveika bei tapatybės pažintimi. Tuo tarpu virtualioje erdvėje individas yra mobilus fizinio-socialinio buvimo vietos atžvilgiu – jis juda, fiziškai likdamas toje pačioje vietoje. Kita vertus, individas tampa „mobilus“ tapatybės atžvilgiu – jis pats virtualios erdvės pagalba konstruoja ir perkonstruoja savo tapatybę.

Toks virtualios bendrijos narių tapatybių fragmentiškumas, „lankstumas“, naujųjų virtualių bendrijų (kartais josios gali įgyti ir įprastinėms bendruomenėms būdingų daugialypio socialinio susipynimo, susisaistymo bruožų – bet tai jau kito straipsnio tema) kolektyvinio tapatumo kismas (čia dėkojame M.P. Šaulauskui už sąvokos lietuvišką naujadarą), atsisiejimas nuo fiziškai ir socialiai lokalizuotos vietovės, o svarbiausia socialinis-kultūrinis daugialypiškumas – visa tai suteikia prielaidas vadinti virtualią bendruomenę postmodernybės išraiška, ir šia metodologine linkme grįsti josios sociologinį nagrinėjimą.