Įdedu Vilnies komentaro dalį - atsiliepimą į anoniminį komentarą Minio bloge.
Anonimišką komentarą visada labai sunku įvertinti, nes anonimiškuoju pasivadinęs personažas neturi jokios istorijos, jokių bruožų. Tai juoda kaukė tamsoje, ir kadangi tekstas negali parodyti balso šilumos ar pašaipos, nėra jokių rodiklių, padedančių tinkamai suvokti išreikštą mintį.
Tuo įsitikinau stebėdama,kaip Račas savo bloge iš pradžių labai įtemptai bendravo su komentatoriais, nes visi jam buvo beveidžiai, greičiausiai - priešiški, kaip jam atrodydavo pažiūrėjus į komentarus alfoje ar delfyje, - anonimai. Paskui, kai jis įsiminė vardus (nikus), jam iš jų komentarų susiklostė žmonių paveikslai, ir pradėjo į juos žiūrėti draugiškai, vis dažniau padiskutuoja, pripažįsta, pajuokauja. Jis jau bendrauja su asmenimis, o ne su anonimais. Bet tam būtina, kad komentuojantysis būtų kažkaip atskiriamas nuo kitų anonimų, kad pasivadintų kokiu nors vardu, nesvarbu kokiu - Milda, Joniuku ar Margarita. Tada kyla noras pažinti jo mintis, tęsti bendravimą, susidaryti mintyse jo paveikslą.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą