What Just Happened

Apie šitą filmą (What Just Happened), rašė Eksleris, tačiau neskaičiau jo recenzijos, žadėjau paskaityti pažiūrėjusi šitą filmą. Kadangi Barry Levinsoną išskiriu kaip įdomų režisierių jau vien dėl jo filmo "Uodega vizgina šunį", tai matydama, kad jis vėl pastatė satyrą apie Holivudą, šitą malonumą pasilikau išeiginių popietei. Pažiūrėjusi filmą puoliau skaityti Ekslerį, nes buvau įsitikinusi, kad jis tai juk mokės įvertinti tą gerą žydišką saviironiją ir pasityčiojimą, kurie kaip deimantukai blizgėjo kiekviename šio filmo kadre.

Mane ištiko netikėtumo smūgis, matyt, taip pat kaip Fantą, aptikusį mano atsiliepimą apie "Hercogienę" :D:D:D

Nes kai filmas labai patinka, tai atrodo, kad egzistuoja bent jau žinomas ratas žmonių, kurie mokės įvertinti tą filmą. Na, aš apvyliau Fantą, o Eksleris apvylė mane. Jis ten, matote, jokios satyros neįžiūrėjo. Tai jam pasirodė normali holivudinė kasdiena, tokia taip sakant "производственная драма". Ak, tiesa, aptariamasis Ekslerio opusas skelbiamas čia.

Matyt pasityčiojimai iš Holivudo jau įdiegė žiūrovams tokias Holivudo veikėjų - prodiuserių, scenaristų, režisierių, studijų vadovų, žvaigždžių ir visokiausių aplink besisukiojančių mergužėlių, - tipažines schemas, kad kiekvienas pašaipus anekdotas jau atrodo kaip "производственная драма". Visi šie personažai filme pristatomi smarkiai šaržuoti, o Eksleriui, matyt pusę gyvenimo praleidusiam Holivude, jie atrodo kasdieniškai natūralūs.

Šiame filme kiekviename epizode šaipomasi. Jau nekalbant apie intrigą - režisierius sukuria filmą, pavadintą "Žiaurumas", ir šiame filme baigiamuosiuose kadruose ne tik nušaunamas pagrindinis gerietis herojus, kurį vaidina Šonas Penas, bet ir jo šuniukas. Išankstinėje filmo peržiūroje susirinkusi holivudinė publika ramiai žiūri į herojaus sušaudymą, tačiau pašiurpsta pamačiusi nušautą šunelį. Geroji amerikiečių visuomenė to nesupras. Prodiuseriui studijos vadovė iškelia ultimatumą: režisierius privalo pakeisti pabaigą arba ji pati permontuos tą filmą. Režisierius atitinka visus įsivaizdavimus apie šiuolaikinius režisierius: visas tatuiruotas, raudonai nulakuotais nagais apsinarkašinęs genijus, kuris puola į įsteriją dėl tokio pasikėsinimo į jo šedevrą. Prodiuserį vaidinantis DeNiro turi išspręsti ne tik šitą problemą, bet ir suvaldyti siautėjančią didybės manija sergančią žvaigždę Briusą Vilį (kurį vaidina Bruce Willis), apvažiuoti savo buvusias žmonas, kurios su vaikais gyvena ištaiginguose namuose ir, aišku, jų išlaikymui turi būti mokami atitinkamo dydžio alimentai. Dar prodiuseris turi vakarais gerti su piniguočiais, kurie praturtėjo darydami šukuosenas ar atlikdami žvaigždžių kostiumų cheminį valymą, o dabar yra pasirengę investuoti į filmus. Štai aktorių agentas, kurį puikiai vaizduoja Džonas Turturo, prisirijęs antidepresantų nuolat žiaukčioja, nes jau skrandis nebepriima tiek chemijos. Štai visa žydiška kompanija susirenka į kito agento, kuris buvo žinomas dėl narkotikų ir gausybės pupyčių pomėgio, laidotuves, nes tas nusišovė, tačiau žinutę laikraštyje apie jo savižudybę visi priiminėjo vienodai: "A, nusižudė. O dabar pakalbėkim apie reikalus".

Visi veikėjai yra parodijos. Aktoriai vaidina patys save su pasimėgavimu šaržuodami savo veikėjus. Matome, kaip Šonas Penas Kanų kinofestivalyje žiūrėdamas tą filmą, kuriame jis nušaunamas, susijaudinęs net nubraukia ašarą. Kanų publika, aišku, pamačiusi baisiuosius kadrus su šuniuku, vieningai aikteli, o po to atsistoję ploja...

:) Man tas filmas labai patiko.

Kino mėgėjo nuomonė

Rašau čia tyliai ir kukliai, nes nenoriu brukti savo nuomonės pas Fantą, kuris drauge su Gabriele labai tuo filmu žavėjosi. Kalbu apie "Hercogienę", žr. Fantos bloge The Duchess ("Hercogienė").

Alfoje kažkada buvo atspausdinta tokia informacija:

„Hercogienė“ – su princesės Dianos istorija gretinamas filmas

Ten buvo pasakyta taip:

Žmonių numylėtinės, nekilmingos aukštuomenės damos, stiliaus ikonos. Yra ir daugiau savybių, siejančių „širdžių princese“ vadintą princesę Dianą ir ekscentriškąją Devonšyro hercogienę Georgianą Spencer.

Kadangi man princesės Dianos populiarumo paslaptis taip ir liko nesuprantama, jos man gaila buvo kaip bet kurio kito paparacių užpjudyto žmogaus, bet kažkokio išskirtinio dieviškumo tikrai neįžiūrėjau, man kaip tik gaila buvo to Čarlzo, kuris atgaivą surasdavo bendraudamas su daug vyresne ir matyt santūresne moteriške.

Tai dabar įsivaizduojat su kokiom nuostatom aš pradėjau žiūrėti filmą "Hercogienė". Žinoma ir čia persismelkiau įtarumu, kai pamačiau, jog gražioji ponia gyveno rūmuose, kuriuose garsai sklido kaip mūsų greitos statybos penkiaaukštyje, ir ši ponia įsižeidusi kėlė skandalus dėl neištikimybės savo daug vyresniam vyrui, pati būdama nuo jo visiškai priklausoma, nes savo turto neturėjo, bei susidėjo su meilužiu tik po to, kai simpatiškoji Besė praktiškai juos suvedė. Man tai kelia įtarimą dėl konkretaus istorinio asmens idealizavimo, pavaizduojant jį šiuolaikine maniera, priskiriant jam tuos bruožus, kuriuos dabartinė laisvų žmonių visuomenė galėtų tinkamai įvertinti.

Kažkada pati sakiau, kad man istoriniai filmai įdomūs tik tiek, kiek jie išreiškia šios dienos aktualumą. Matyt dėl to turėčiau šį filmą labai gerai įvertinti. Ypač kai pagrindinių veikėjų vaidmenų atlikėjai Keira Knightley ir Ralph Fiennes vaidina puikiai, o Šarlotė Rampling, suvaidinusi Džordžianos motiną, buvo tiesiog nuostabi. Kyros Naitli labai puikus išraiškingas veidas, galėjo filmo režisierius pasitenkinti vien jos parodomomis emocijomis, nebūtina buvo jos jausmų aiškinti šiuolaikinėmis mizanscenomis. Bet, matyt, kad publikai būtų aiškiau... Atsiprašau, nesusilaikysiu ir pasakysiu, kad ašaringoji vaiko atidavimo scena man priminė scenas iš nuotykinių filmų, kai rodomas apsikeitimas pagautais šnipais arba už lagaminėlį dolerių perduodama kokia nors karinio ginklo schema. Na, atsiprašau, atsiprašau, suėmė mane šitoje vietoje juokas.

Vienu žodžiu, filmas gražus, įdomus, liaudiškai populiarus. Jei man kažkas užkliuvo, tai kaltas mano prastas skonis.

Čia aktorius Dominic Cooper, apie kurį Fanta užsiminė, kad nepanašus į būsimą Anglijos ministrą pirmininką. Šitoje nuotraukome matomos Dominico pastangos atrodyti ne tokiu vaikišku, kaip jis atrodo daugelyje nuotraukų ir vaidmenų.

Tikrasis Čarlzas Grėjus, žr. http://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Grey,_2nd_Earl_Grey,

atrodė taip:

Gal tuo vaikiškos išvaizdos jaunuolio vaidmeniu norima buvo užsiminti, kad visgi ponia Georgiana buvo 7 metais vyresnė už jaunąjį būsimąjį premjerą, ir mūsų laikais kitais atvejais tai būtų suprantama vienareikšmiškai: nuobodžiaujanti dama apsuko galvą berniukėliui. :)

http://en.wikipedia.org/wiki/Georgiana_Spencer

Kinomaniškas kampelis

Tikiuosi, kad Buka šitą temą papildys savo žiniomis.

Paskaičiau šiandien pono Ūbio filmų apžvalgą, galėsit, kam įdomu, vakare ir patys paskaitinėti "7 meno dienų" svetainėje, o aš tik atžymėsiu iš tos apžvalgos du kitą savaitę rodysimus filmus.

Sekmadienį per LTV2 19.25 rodys Džono Huston'o filmą "Nepritapėliai" ("The Misfits"). Vakar kaip tik paskaičiau, kad Arturas Milleris scenarijų šiam filmui pradėjo dar kai jiedu su Merilina Monro buvo meilingai apsikabinę, o filmas buvo užbaigtas jau po judviejų skyrybų. Ketveri metai meilės ir nusivylimų pasitraukė į užmarštį. Šis filmas buvo priešpaskutinis Merilinos Monro filmas, o Klarkui Geiblui išvis paskutinis, nes jis mirė nuo širdies smūgio nesulaukęs ir montažo pabaigos. Montgomeris Kliftas - trečiasis "nepritapėlis" dar pagyveno penkerius metus ir spėjo suvaidinti daktarą Zigmundą Freudą. Ponas Ūbis rašo, kad dabar filmas vadinamas šedevru, nors jis dar prisimenąs, kaip jį kritikavo visi, kas netingi. Man labai aktualu, kad Hjustonas visgi pasirinko nespalvotą juostą, tikiuosi, kad koks nors Turneris jos neuždažė :)

Kitas filmas man visai negirdėtas, iš tų egzotiškų kraštų, su kuriais mažai susiduriu. Čia jau lauksiu Bukos ekspertizės. Indų režisierė Deepa Mehta ir jos filmas "Vanduo" (Water). Rodys R.Zemkauskas per savo "Snobo kiną" (LNK, irgi sekmadienį, 22.45). Ponas Ūbis daug prirašė apie tą filmą, paminėjo ir kad šitas filmas buvo 2007 metais nominuotas Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o tada laimėjo vokiškasis "Kitų gyvenimai". Bolivudo kronikoje randu tokį samprotavimą:

In the Bollywood cinema that I know, the Masala type, it seems there are two (main) types of films: the social/historical and the comedy/escapist. Of course, there are films that belong to the two types (and they are some of the best) such as Dil se or Monsoon Wedding, and there are probably films that don’t really fit into this categorization. Water belongs to the "social" type, even if it contains a romance element (and if I had to count the films that don’t use romance, that would be a very short list indeed! In fact, among the ones I know, I can think of only Black). It belongs to the same category as Matrubhoomi, that extraordinary documentary/experiment which explores the consequences of a society without women. Obviously, the oppression and even alienation to which women in India are subjected is the link between the two films, and even if (obviously) this theme is very present in many Bollywood movies (Cf. especially Umrao Jaan or Paheli), in these two films, it is the central subject.

[...]

Are Water or Matrubhoomi still Bollywood? This provocative question only serves me as an instrument to look at the particularity of Deepa Mehta’s film. Because one could say: yes, they’re still Bollywood. Bollywood is not just Masala (see this wiki link). There are the historical films, the political or social ones, and even the imaginary/fantasy ones, such as Paheli, where legends and folklore play a part. There is no recipe for a good film. Films can be satisfying from so many points of view! So, what is very satisfying in Water is, first, the realism, the psychological and the social reality shown.

(Is Deepa Mehta's "Water" still Bollywood?)

Hm, atrodo, pradedu suprasti, kodėl profesionalai taip gerai įvertino Slumdog milijonierių.

apie Minio nuotraukas ir "bauhauzą"

Minis rašė...

Apie mano nuotraukas prasau visada parasyt, kad jos puikios :) juk visi megsta komplimentus...

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Ai, užtenka Tau tų komplimentų ir nuo panelių, aš "pakritikuosiu".

Nors irgi nemanau, kad tai vadintųsi kritika, čia nebus kritika, tik paplepėjimas. Ar...- kaip čia vadint? pasiteiravimas? užklausimas: "man panašu, o kaip jums?".

>>>>>>>>

Turbūt, nereiktų taip smarkiai stengtis pabrėžt, kad tarp būsenų, nusakomų žodžiais "patinka" ir "nepatinka" yra dar ir dar keletas subtilesnių būsenų. Apie kurias prisipažįstant, tenka griebtis įvairių atsiprašinėjimų, mandagių išvedžiojimų ir t.t.

Lengva yra, kai susiduri su būsena "patinka, bet nežinau, kodėl". Tada galima nieko neaiškint ir neatsiprašinėt.

Sudėtingiau, kai būsena vadinasi "man nepatinka, bet suprantu, kad tai yra neblogai. Kitiems." Čia jau tenka pasimuistyt. Arba tylėt, arba ką nors daug dėstyt... :)

>>>>>>>>

Pvz., apie Pirosmanį. Privaloma žavėtis Pirosmaniu, jeigu esi bent vidurinę mokyklą baigęs. Visi klausinėja, ar jau buvau Pirosmanio parodoj. Kai atsakau nuoširdžiai, kad nė nemanau eit, nes man nepatinka Pirosmanis- žmonės pašiurpsta. Nepripažįsta, kad galiu būti toks. Bandau teisintis, aiškint, kad Pirosmanis yra tikrai labai gerai, paveikslai genialūs, kupini minties, aš tik nenoriu... Aha, sako, o tai kodėl? Kodėl- nenori? Ką tokio turi prieš Pirosmanį? Vėl aiškinu, kad- nieko neturiu, geras jis, puikus, ir kartais gal ir man patiktų, mažom dozėm, jeigu prie alaus, ar šiaip- jaunystėj, su gražia pana už parankės nueit...- beviltiška, tokie išsisukinėjimai sudėtingi, neaiškūs, pačiam darosi nebeaišku, imu jaustis taip, lyg pats save pagaunu sukčiaujant.

>>>>>>>>>

Ką bendro turi Pirosmanis su Miniu? Visai nieko bendro, išskyrus tai, kad abiem atvejais aš panašiai išsisukinėju nuo komplimentų sakymo.

Asmeniškos priežastys, tpsknt.

Man Minio nuotraukos šaltokos, temperamentas ne tas. Turbūt, ten yra daug matematikos, kosmogonikos, filosofijos, dar ko nors. Bijau ką nors daug sakyt, nes gilintis nesugebu, gal tik tingėdamas, o gal ir todėl, kad nemoku. Mano nusiteikimas jų atžvilgiu maždaug toks, kaip tų, kurie sako: "ai, nemėgstu baleto, nevaikštau. mačiau vieną kartą per televizorių- nepatiko man".

Nors vėl gi- negaliu sakyt, kad visai nepatinka, visai neįdomu, nieko neprimena. Savotiškai patinka, savotiškai įdomu, primena. Asocijuojasi.

Asocijuojasi su švediškais interjerais, su Tatlinu (kažkodėl- kas bendro? nežinau), aplamai su Bauhaus stiliumi.

Gal man tik vaidenasi, ir čia nėra nieko bendro.

O jeigu ir yra- tai tikrai nėra blogai. Kaip tik atvirkščiai.

Noriu pasiteiraut Minio: ką pasakytum į tokį "kaltinimą"? Ar įžiūri kokią nors "giminystę", ar ne, gal esi sąmoningas to stiliaus kultivuotojas, gal tik šiaip- skonio, stiliaus panašumas.

Jų ne tik architektūra, ne tik dizainas. Ir nuotraukos buvo kažkuo panašios...

Photography
	Lucia Moholy, Bauhaus building Dessau, Balcony of the studio house, 1926, Vintage print T. Lux Feininger, Sport at the Bauhaus, c. 1927, Vintage print

http://www.bauhaus.de/english/index.htm

Mes jūsų pasiilgstam

Vilnis ir VyneTu žmonės subtilūs, mandagūs, mėto užuominas. (Minio bloge, ir čia, žemiau...)

O aš nevyniosiu į vatą, pasakysiu tiesiai.

(Kam tos subtilios užuominos, juk savi esame, galim atvirai pasakyt, ką mislijam).

Gerbiamosios ir gerbiamieji. Buka, Gaja, ir visi kiti. Mes jūsų pasiilgstam. Labai miela, kad jūs apsilankote mus paskaitinėti, tai jau daug. Bet būtų dar mieliau, jeigu teiktumėtės su mumis bent retkarčiais padraugaut ir drąsiau. T.y.- nesislėpdamos(-mi). 

Vardai- smulkmena. Mes juos keičiame, priprantame prie naujų, grįžtame prie senų. Vis tiek liekame tie patys.

Suprantu jūsų jausmus. Įsižeidėte, kad uždariau forumą, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus. Suprantu, kad ne visiems tai patiko. Neatsiprašinėsiu, nes jau beveik neabejoju, kad tas žingsnis buvo teisingas.  

Kadangi neatsiprašinėju- neprašau ir atleidimo už nuodėmes. (Nors, tarp kitko, pirmasis "į blogus išėjo" Troy. Jis kalčiausias, o ne aš. :) Parodė pavyzdį, sukėlė smalsumą pasityrinėt, kaip tai atrodo. Ir pamačiau, kad atrodo visai neblogai..)

Galbūt, įsivaizduojate, kad mes "nuo jūsų pabėgome", "palikome". Nesąmonė. 

Prisimenu vaikystės problemas. Kaip "bausdavau" draugų kompaniją už "nepakankamą dėmesį" man. Ir nereikia, jei taip- nebežaisiu su jais daugiau niekada, tegu sau..., aš būsiu vienas, man nieko nereikia, tegu sau..., man ir taip gerai. Nenoriu, nekalbinkit, neisiu...

Liūdniausia būdavo, kai niekas ir nemėgindavo įkalbinėt. Kai nekreipdavo dėmesio. Kai net nesuprasdavo, jog aš juos baudžiu. 

Sudėtinga būdavo jiems atleist. Dar sudėtingiau- vėl prieit, lyg nieko ir nebuvo įvykę. 

Juokingiausia, kad jie dažniausiai ir nepastebėdavo, jog kažkas ypatingo buvo įvykę. 

Net nepaklausdavo, kur buvau pradingęs. 

Ir viskas vėl būdavo paprasta.

Iki sekančio karto. 

Siūlykim ir mes kandidatus

Visi taip išsiilgo prezidento rinkimų žaidimų, kad jau pradeda generuoti kandidatų pavardes.
Viena partija jau paminėjo tris:
1) Mazuronis
2) Jezerskas
3) Imbrasas.

Šiandien paskaičiau pas Maumazą, kad jis paskaitė pas Račą, kad Lietuvos visuomeninės organizacijos (kas čia per darinys????) siūlys „Vilties prezidento“ kandidatūrą.
Jau neaišku kieno pranešime ( Maumazo, Račo, o gal ir mitinių Lietuvos visuomeninių organizacijų) minimos šios pavardės:
4) Čilinskas
5) Daujotis
6) Kronkaitis
7) Vasiliauskas.

Maumazo pranešime minimos dar šios pavardės:
8) Grybauskaitė

Maumazo komentatoriai mini šias pavardes:
9) Adomaitis (Regimantas, ne Linas)
10) Žilinskas (Justinas, ne Rokas)

Kas dar ką gali pasiūlyti?
---
Operatyviai pildysiu šį sąrašą pagal jūsų pasiūlymus:
11) Valinskas
12) Ušackas
13) Brazauskas
14) Blinkevičiūtė
15) Kirkilas
(Troy)

16, 17) Juknevičienė (abi: ir Rasa, ir Ona)
18) Prunskienė
(nes Lietuva pasiilgo moteriško kruopštumo ir neabejotinos moteriškių drąsos, - vilnis)

19) Landsbergis
20) Kubilius
(Minis)

21) Šliogeris
22) Erlickas
(Fanta), o firminius Fantos paniurzgėjimus skaitykite komentaruose :)

23) Andrikienė (+Budbergytė)
(VyneTu), o dar naudinga VyneTu pastaba, kad reikėtų ir viceprezidento

Vilnis apie anoniminį komentarą

Įdedu Vilnies komentaro dalį - atsiliepimą į anoniminį komentarą Minio bloge.

Anonimišką komentarą visada labai sunku įvertinti, nes anonimiškuoju pasivadinęs personažas neturi jokios istorijos, jokių bruožų. Tai juoda kaukė tamsoje, ir kadangi tekstas negali parodyti balso šilumos ar pašaipos, nėra jokių rodiklių, padedančių tinkamai suvokti išreikštą mintį.

Tuo įsitikinau stebėdama,kaip Račas savo bloge iš pradžių labai įtemptai bendravo su komentatoriais, nes visi jam buvo beveidžiai, greičiausiai - priešiški, kaip jam atrodydavo pažiūrėjus į komentarus alfoje ar delfyje, - anonimai. Paskui, kai jis įsiminė vardus (nikus), jam iš jų komentarų susiklostė žmonių paveikslai, ir pradėjo į juos žiūrėti draugiškai, vis dažniau padiskutuoja, pripažįsta, pajuokauja. Jis jau bendrauja su asmenimis, o ne su anonimais. Bet tam būtina, kad komentuojantysis būtų kažkaip atskiriamas nuo kitų anonimų, kad pasivadintų kokiu nors vardu, nesvarbu kokiu - Milda, Joniuku ar Margarita. Tada kyla noras pažinti jo mintis, tęsti bendravimą, susidaryti mintyse jo paveikslą.

Šviesiai ir tamsiai

Kada nors ketinau parašyti apie tai, tačiau šiek tiek paankstino ketinimus Minio sąrašiukas. Gal čia tik kažkurio Mendelio dėsnio poveikis, bet tarp tų 99 gražuolių, neskaičiavau specialiai, bet kokios 70% jų ar net daugiau -rudaakės.  Spalvų gama- nuo šviesiai iki tamsiai rudų.

Išsiskirdavo iš merginų tarpo tokios, su rudomis akimis, merginos. O ir dėmesio sulaukdavo  daugiau. Mat buvo reta anksčiau. Bent jau man taip atrodo, kad taip buvo. Daugiau mėlynumo įvarių atspalvių, žalsvų- pilkų, o štai rudos... kažkaip įsikerta į atmintį ir laikosi joje. :)  

Saraselis Vilniai

Kadangi Vilnis ne viena karta skelbesi megstanti visokius reitingavimo saraselius ir visa kita, tai siandien lrytas (arba komjaunimo tiesa, kaip cia ismokau) paskelbe toki saraseli. Manau jis jai patiks :)

pasivaiksciojimas pro tinklarascius

Atisakes pasiviesinti kaip Vinlis siule, sugalvojau paklaidzioti po blogosfera spausdamas "next blog" mygtuka. Visu pirma mane nustebino, kad man dave tiek daug ispanisku blogu, arba ispaniskai kalbantys zmones megsta labiau uz kitus bloguoti arba blogspot'as mane palaike ispaniskai kalbanciu. Bet po keleto blogu perziuros pamaciau blogus parasytus ir kitomis kalbomis. Nors lietuviskai parasyto blogo neteko sutikti.
Narsant ir ziurinejant i kitu zmoniu blogus supratau, kad surasti kazka ismintingo gana sunku, nes tikrai per paskutine valanda negalejau surasti nei vieno blogo, kuris mane "uzkabintu" ir buciau perskaites daugiau nei viena pastraipa ar viena irasa. Paveiksliukus dazniausiai perziuredavau, bet ir tai ne visus. Galvoju ar cia man tokia senatve atejo, kad as jau niekuo nebesidomiu, ar is tiesu norint surasti kazka gero reikia zinoti vietas.

Pasiviešinimas

Na va, VyneTu, kuris tikrai gražiai palaikė mūsų perėjimą į blogerių pasaulį, vienintelis liko be blogo. Žinau, sakei, kad galvosi apie tai vėliau, kai atsiras laisvo laiko. Taigi, jei žmogus net šeštadieniais turi važinėti į kažkokius kursus ar paskaitas, tai jau ne gyvenimas, o sukimasis voverės rate... :(

Šviežiai atsidariusiems blogeriams, o gal ir Fantai, kuris skrupulingai skaičiuoja visus lankytojus, parekomenduosiu vieną naują projektą, į kurį galbūt verta įsitrinti pačioje pradžioje, kol jis dar neužlūžo. Blogeris cgedas atidarė tinklaraštį "Visų lietuviškų tinklaraščių naujausi pranešimai", į kurį dėlioja pasisiūliusių autorių tinklaraščių RSS atnaujinimus, panašiai kaip čia Fanta apačioje įdėjo mūsų blogų įrašų ir komentarų atnaujinimus. Ten nuėję atrasit informaciją, kokiu adresu galima nusiųsti savo adresėlį, kad cgedas jį įdėtų. Ten pasiskelbę būsit matomi didelei blogerių visuomenei ir greičiau jus atras tie, kam įdomu.

Aš pati žiūriu į tai santūriai, nes tikrai tingiu vaikščioti po rodykles, man labiau patinka įdomius blogus atrasti grandinėlės būdu, t.y., peržiūrint patikusio blogerio mėgstamus kitus blogus, tačiau neneigiu, kad šio naujo projekto pasiūlytas būdas efektyvesnis, ir teisingesnis už blogoramų apžvalgas, kuriose kartais dėl subjektyvaus apžvalgos autoriaus traktavimo galima susidaryti klaidingą įspūdį apie nežinomą blogą.

as jau irgi blogas

na as neiskenciau irgi pradejau savo bloga. tiksliau pasakius prisiminiau, kad ji cia buvau pradejes dar 2003 metais tai iki siol ten buvo vienas irasas. Bet dabar jau pakeiciau ir bandysiu toliau pildyti gal busiu aktyvesnis nei praeita karta.

Labanaktis

Besiaiškinant keiksmažodį. (arba: ką reiškia "komunitarizmas")

Relingo pokalbyje su Vilnimi užkliuvau už man neįprastai atrodančio žodžio. Relingas visada gausiai vartoja man neįkertamus žodžius, per daug niekada nepergyvenu, nes mano profesija man leidžia nežinoti kai kurių jo žodžių. Todėl, perskaitęs sakinį "..įvardyti nesukompromituotas politinės filosofijos kryptis galima. Tai - komunitarizmas, socialinis konservatizmas, personalizmas",- dėl žodžių "socialinis", "konservatizmas", "personalizmas" per daug sau nesukau galvos. Nors ir nelabai žinau, ką jie reiškia, bet pagal šaknis galiu mėginti bent spėt.
O štai už keisto žodžio "komunitarizmas"- užkliuvau. Kas čia per negirdėtas keiksmažodis?,- pagalvojau. Gal Relingui tik pirštas už klavišo užkliuvo, rašant žodį "komunizmas"? O gal šiais laikais žodį "komunizmas" jaunimas drovisi vartot, todėl sugalvojo kitą panašų žodį?
Ėmiausi savišvietos, bandžiau ryškintis.

Suradau, kad:
"...nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu."

Aha.
Kažkoks Weber. Pavardė, man sakanti tik tiek, kad suprantu, jog tai asmuo, plačiai žinomas siauram "bendruomeninių fanatikų" rate.

Dar pamačiau, kad šį žodį su pasimėgavimu čiulpia mūsų "Naujosios Kairės" dekadentai:

"Gintautas Mažeikis: Kairysis komunitarizmas ir alternatyvus pilietiškumas"

Perskaičius tą G. Mažeikio straipsnelį, galima jau maždaug išmokti teisingai vartoti ir keiksmažodiškai skambantį žodį "komunitarizmas" ir keistąją sąvoką "socialinis konservatizmas". Maždaug aišku. (Nors ir išlieka nemalonus jausmas dėl sąskambio: "komuna", keistai sukergta su "moneta"..)

>>>>>>>>>>>>>>>>>

O paskui užkliuvau už dar vieno straipsnio, kur apie "monetokomunizmą"..., -t.y., atsiprašau, "komunitarizmą"- aiškinama mažiau, bet už tai daug plepama apie internetą. Kadangi tiesioginės nuorodos į tą straipsnį nėra- įdedu jį čia visą. (Nėra labai įdomus, bet šiaip- iš dyko buvimo- perskaityt galima, pramogai..)

>>>>>>>>>>>>>>>>

Bendruomenės sampratos kaita: bendrija virtualioje erdvėje
Eglė Butkevičienė ir Leonardas Rinkevičius

Santrauka

Informacinių komunikacinių technologijų (IKT) plitimas įtakoja daugelį socialinio gyvenimo sferų, tuo pačiu galimai kinta ir pačios bendruomenės bei bendruomeniškumo samprata. Kokie bruožai būdingi virtualios terpės siejamoms socialinių veikėjų bendrijoms? Kuo šios socialinės organizacijos formos bei dariniai panašūs į tas bendruomeninio sambūvio formas, kurias sociologijos bei kitų visuomenės mokslų atstovai yra analizavę agrarinėje bei industrinėje visuomenėse? Ar e-bendruomenės yra realios, ar, pasak Beniger ir Peck, - menamos „pseudo“ - bendruomenės, susibūrę masinės informacijos priemonių bei terpės pagalba?

Siekiant atsakyti į minėtus klausimus, straipsnyje analizuojamos sąsajos tarp fizinių ir virtualių bendruomenių aspektų, nagrinėjama, kaip informacinės komunikacinės technologijos keičia tam tikras bendruomenės kūrimosi, telkimosi ir vystymosi dimensijas. Straipsnyje gvildenama tradicinės bendruomenės samprata, analizuojamos sociologijos klasikų (de Tocqueville, Comte, Tonnies, Durkheim, Marx) darbuose atsispindinčios bendruomenės sampratos ir bendruomenės „nykimo“ bei socialinio susvetimėjimo priežasčių genezė. Pradedant pamatiniu tapusiu Ferdinando Tonines pasiūlytu Gemeinshaft – Gesellschaft koncepciniu modeliu, nagrinėjami teoriniai požiūriai į bendruomenės ir visuomenės santykį, dichotominį šio santykio pobūdį. Čia nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu.

Straipsnio autoriai teigia, kad daugelio sociologijos klasikų darbuose jaučiama tam tikra nostalgija idealizuotiems bendruomenės ir bendruomeniškumo tipams (tą savo darbuose mini ir informacinės visuomenės teorijos kalvis Manuelis Castellsas, 1996), o socialinė kritika nukreipiama į visuomenę, kaip modernybės sąlygotą, racionaliu pasirinkimu grįstą bendruomenės transformaciją. Telkiant dėmesį į e-bendruomenių pagrindines charakteristikas bei IKT sąlygotus pokyčius klasikinės bendruomenės sampratoje, straipsnyje siekiama tirti ir atskleisti naujas bendruomeniškumo raiškos formas ir e-bendruomenių charakteristikas. Jos tarsi atspindi postmodernių idėjų raišką aktualizuojant kolektyvinės tapatybės paieškas šiandieniniame pasaulyje, kuriame, anot Bauman (2001), bendruomenę suvokiame „kaip prarastąjį rojų, kurį vis dar tikimės atrasti“. Galbūt dėl to, kaip teigiama straipsnyje, bendruomenės aktualumas informacinės visuomenės raidoje nė kiek nesumažėjo, tačiau pasikeitęs kontekstas sąlygoja naujas bendruomeniškumo raiškos galimybes ir formas, taip pat ir sociologinės analizės aspektus.

Straipsnyje nagrinėjamos skeptiškumo nestokojančios virtualių bendruomenių interpretacijos (pavyzdžiui, Sivanandan, 1997, Rob Kitchin, 1998). Šios įžvalgos sugretinamos ir palyginamos su kitų autorių (pavyzdžiui, Haythornthwaite ir Wellman, 2002; Jones, 1995; Rheingold, 1993, 1998, 2002; Kollock ir Smith, 1999) darbais, pripažįstančiais bendruomenių egzistavimą virtualioje erdvėje. Kintančios bendruomeniškumo formos, - dažnai vadinamos virtualiomis, skaitmeninėmis, elektroninėmis arba tiesiog e-bendruomenėmis – ypač akcentuoja mobilumo bei erdvinės sklaidos sociume aspektą ir keičia tradiciškai suvokiamą vietos (lokalumo) reikšmę bendruomenių telktyje. Tai suponuoja naujų kriterijų paiešką virtualių bendruomenių analizėje. Klasikinis sociologinis bendruomenės suvokimas, pabrėžiantis socialinį sutelktumą, tęstinumą, tvarumą, stabilumą neišvengiamai orientuojasi į geografinę vietovę, kaip vieną pagrindinių bendruomenės telkimosi - taigi ir sociologinio nagrinėjimo - dimensijų. Tuo tarpu virtualiose bendruomenėse geografinė vieta, nors išlaiko analitinę svarbą, nebėra bendruomenės telkimosi – taigi ir analizės - pagrindas. Geografinė lokalizuota, socialiai nusistovėjusi vietovė keičiama virtualia erdve, todėl sustiprėja kitų socialinės telkties veiksnių reikšmė. Virtuali socialinė sąveika tampa pagrindiniu virtualių bendruomenių egzistavimo pagrindu bei analitiniu pjūviu.

Svarbus skirtumas tarp lokalių fizinių bendruomenių ir virtualių bendrijų, kaip atskleidžia teorinių ir empirinių straipsnyje nagrinėjamų darbų analizė, yra įsitraukimo, telkimosi į bendruomenę sąlygos. Įgydami bei atlikdami įvairiose socialinės raiškos sferose daugelį skirtingų socialinių vaidmenų, asmenys paprastai išlieka glaudžiai susiję su fiziškai lokalia bendruomene. Prieiga prie interneto šių lokalių sąsajų anaiptol nepanaikina. Tuo pat metu ji papildo bendruomenės narių tinklaveiką, sąveiką su daugeliu kitų – virtualių – bendrijų (jos dažniausiai grįstos vienos srities ar tipo jungiančiu, telkiančiu klausimu ar aspektu). Taigi socialiniai veikėjai lygiagrečiai gali priklausyti neribotam skaičiui virtualių bendrijų. Įtrauktis į įvairias virtualias bendrijas per tinklaveikos subjektus socialiai bei kultūriškai transformuoja ir lokaliąsias, sociologiškai bei geografiškai tvarias bendruomenes. Atskirų socialinių, teminių bei kitokių interesų ir sąveikų įtaka per tinklaveikos subjektus įtakoja jų socialinę agenciją – veikseną bei įtaką vietos bendruomenei.

Virtualioje erdvėje asmuo gali laisvai rinktis tarp daugybės teminių / probleminių (telkiančio klausimo prasme) bendrijų, nesunkiai užsiregistruodamas ar išsiregistruodamas bei kitaip įsiliedamas į tam tikrą tinklaveiką. Tokios „lengvos“ įsiliejimo į virtualias bendrijas sąlygos, kaip teigia Jones (1995) bei antrina šio straipsnio autoriai, keičia individualios atsakomybės laipsnį, nes individas gali „išstoti“ iš tam tikros srities virtualios bendrijos, nebedalyvauti arba pasyviai dalyvauti tam tikroje tinklaveikoje, t.y. socialinės organizacijos prasme palikti bendriją ar bendruomenę, išvengdamas jai neadekvataus, netinkamo elgesio pasekmių (socialinių sankcijų). Tuo tarpu analogiška išeitis iš fiziškai susiklosčiusios lokalios bendruomenės, supintos kaimynystės, giminės, bendro ūkio, kultūrinio ir istorinio paveldo bei kitokiais saitais – kur kas sudėtingesnė, o kartais apskritai sunkiai įmanoma.

Skirtumai tarp vietos bei virtualių bendrijų taip pat išryškėja, kaip atskleidžiama straipsnyje, kalbant apie asmens tapatumą virtualioje ir fizinėje erdvėje. Virtualioje erdvėje tapatumas gali būti santykinai lengvai keičiamas, formuojamas ir transformuojamas. Tokie pamatiniai prigimtiniai arba įgytieji asmens tapatybės bruožai, kaip lytis, rasė, tautybė, profesija, tikėjimas, šeiminė padėtis ir kt. virtualioje erdvėje gali būti konstruojami, kartais jais net manipuliuojama. Bendraudamas internete ir įsiliedamas į įvairaus pobūdžio tinklaveiką, asmuo įgyja daugiau galių bei galimybių socialiai konstruoti savo tapatybę, ja varijuoti ar net manipuliuoti. Todėl kinta ar naujai formuojasi „tapatybinio mobilumo“ socialinė geba – ir šias galimybes atveria būtent virtuali terpė. Jos sunkiai įmanomos fiziškai lokalioje bendruomenėje, perpintoje nusistovėjusiais socialiniais saitais ir bendruomenės narių tarpusavio ilgalaike socialine sąveika bei tapatybės pažintimi. Tuo tarpu virtualioje erdvėje individas yra mobilus fizinio-socialinio buvimo vietos atžvilgiu – jis juda, fiziškai likdamas toje pačioje vietoje. Kita vertus, individas tampa „mobilus“ tapatybės atžvilgiu – jis pats virtualios erdvės pagalba konstruoja ir perkonstruoja savo tapatybę.

Toks virtualios bendrijos narių tapatybių fragmentiškumas, „lankstumas“, naujųjų virtualių bendrijų (kartais josios gali įgyti ir įprastinėms bendruomenėms būdingų daugialypio socialinio susipynimo, susisaistymo bruožų – bet tai jau kito straipsnio tema) kolektyvinio tapatumo kismas (čia dėkojame M.P. Šaulauskui už sąvokos lietuvišką naujadarą), atsisiejimas nuo fiziškai ir socialiai lokalizuotos vietovės, o svarbiausia socialinis-kultūrinis daugialypiškumas – visa tai suteikia prielaidas vadinti virtualią bendruomenę postmodernybės išraiška, ir šia metodologine linkme grįsti josios sociologinį nagrinėjimą.

vienas daiktas, kuri norejau pertempti is forumo

Explosions of elective imbecility

Skaiciau toki zurnala (smithsonian), kuriame rasoma apie daug visokiu visuomenes reiskiniu - tuo paciu apie mena.Taigi susipazinau su DADA ir jos atstovais. Idomu buvo suzinoti, kad jie atsirado tuo metu, kai Europoje politine situacija buvo - eilinis karas. Nors tada jis jau vadinosi - pirmasis pasaulinis. Bet kuriuo atveju, nezinau kaip tai siejasi su menu. Bet man patiko tokia (straipsnio) mintis, kad absurdizmas buvo issauktas absurdiskos politines situacijos, kuri buvo karo metu - kiekviena salis aiskino, kaip patriotiska yra eiti i kara ir ten kariauti ir t.t. ir pan. (nieko naujo siais laikais ).Na, bet cia tik ivadas . Tiesiog noriu dar karta grizti prie temos pavadinimo frazes:

Explosions of elective imbecility

Atsizvelgdamas i nesenus Vilnies komentarus bandysiu isversti sia fraze i tautine kalba (is karto Vilnies ir kitu atsiprasau uz savo nepakankamai artikuliuota rasta ).

Taigi vertimas:

Bandymas Nr. 1

Explosions - sprogimai

elective - pasirinktinis.

imbecility - imbecilizmas (kai buvau paauglys ir norejau zinoti ka kiekvienas zodis tiksliai reiskia issiaiskinau, kad imbecilas tai tokia psichine busena tarp debilo ir idioto, o gal tarp idioto ir debilo. Bet tai nekeicia esmes ).

Pasirinktinio imbecilizmo sprogimai

Na tokia fraze vis tiek nesisieja su jokia politika, o kazkada p. Reling mane baisiai uzsipuole uz nepolitini teksta politikos skyrelyje. Nors sprogimai, dazniausiai buna kare - o karas visada yra politikos isdava. Imbecilizmas gal nera didele politika, taciau pasirinktinis imbecilizmas gali buti politines doktrinos pradzia.

Bandymas Nr. 2

Explosions - zybsniai

elective - rinktinis

imbecility - zr. bandyma Nr. 1

Rinktinio imbecilizmo zybsniai

Va si fraze labiau politine, taciau tik pasleptai gali nusakyti politine situacija. Is kitos puses tokia fraze labiau primena kolecionieriu, kuris is aibes kolekcionuojamu elementu (nenoriu sakyt daiktu, nes imbecilizma sunku butu pavadinti daiktu) sudaro rinktini rinkini ir tuo didziuojasi pries visus. Imbecilizmas sioje frazeje lieka pasyvus objektas lyg ir nieko neitakojantis.

Bandymas Nr. 3

Explosions - prasiverzimai

elective - isrinktas

imbecility - zr. bandyma Nr. 2

Isrinktojo imbecilizmo prasiverzimas

Si fraze akivaizdziai siejasi su politika - rinkimais - kuriuose visi dalyvauja ir issako savo pilietine pozicija isrinkdami tai, kas atrodo svarbiausia ir geriausia. Sioje frazeje imbecilizmas nebera toks pasyvus kaip Ban. Nr. 2 ir cia jis atsistoja i kita vieta, t.y. pats imbecilizmas yra isrenkamas del saves pacio ir jo veikimo, o jo prasiverzimas tera desninga visu rinkimu isdava.

Mano galva siandienine politine situacija LR gana tiksliai galetu buti apibreziama tokia fraze.

Idomu ar Lietuvoje atsiranda menininku, kurie savo darbais noretu nusviesti absurdiskuma susiklosciusios situacijos? Pilietines iniciatyvos, rasiniai laikrasciuose ir donskiu laidos tv yra labai gerai ir svarbu, taciau zinant runkeliu ir elito santyki akivaizdu, kad tokie veiksmai yra orientuoti tik i zmones sugebancius suprasti bent tris zodzius vienam sakiny. O paprastam zmogeliui (kaip as) reiktu kazkokios vaizduojamosios medziagos - paveiksliuku, leliu ar pan., kurie atskleistu absurda issisiepusi iki ausu ir zvelgianti is kiekvieno kampo.

Somnambulandija liks gyva mūsų širdyse

Puslapiui "idant" baigėsi paslaugos "Puslapių talpinimas" galiojimas

Puslapiai. lt
info@puslapiai.lt 2009 m. sausio 16 d. 06:00
Kam: vytas fanta15@gmail.com
Cc: idant@puslapiai.lt

Gerb. vytas,

Pranešame, kad Sausio 15, 2009 jūsų puslapiui "idant" baigėsi paslaugos "Puslapių talpinimas" galiojimas. Pratęsti paslaugos galiojimą ar jos atsisakyti galite prisijungę prie savo puslapio:

http://www.puslapiai.lt/accounts.php?command=signin

Jeigu nepratęsite paslaugos galiojimo, galite negrįžtamai prarasti su šia paslauga susijusius duomenis, nes ji bus automatiškai anuliuota.

SVARBU! Paslaugos pratęsimui nepakanka išsiųsti SMS žinutės - jums reikia prisijungti prie savo puslapio valdymo ir sekti tolimesniais nurodymais.

Jei tam tikros paslaugos jums nebėra reikalingos ir daugiau nepageidaujate gauti priminimų, atsisakykite jų prisijungę prie puslapio "idant" valdymo ir paspaudę "Anuliuoti" nuorodą ties nereikalingomis paslaugomis.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Paspaudžiau knopkę "Anuliuoti".

>>>>>>>>>>>>>>>>>

Čierką kelsime, kalbas sakysime (apie mus, apie istorijon nuėjusius mūsų forumus, kokie mes buvome gražūs ir t.t.) , kaipgi be to.
Kol kas tik informuoju apie faktą.

Turbūt, galima buvo dar dvi dienas palaukt. Bet tai nebūtų nieko pakeitę. Taip dar paprasčiau.

Komentaras dėl komentaro ( arba- replika dėl vedimo tvarkos)

Perskaitęs Vilnies "Komentarą dėl kito ..", pajutau pareigą vis tik prisiruošt parašyt tuos kelis nebūtinus "paaiškinimus". Dėl "vedimo tvarkos". Dalykai paprasti, man atrodo savaime aiškūs, bet gal kam nors ir nedaeina patiems, tai pasakysiu. :)

1. Šis "idant", kaip jau suprantate, pagal užmanymą turėtų (galėtų) būti kolektyvinis projektas, kurį vienodomis teisėmis galime vesti, gaminti visi, kurie čia pas mus pageidaus prisijungti.

2. (Parašiau žodį "visi", ir truputį suglumau. Pagalvojęs: o kažin, kaip atrodytų toks teorinis variantas, jeigu tų "visų pageidaujančių" staiga prisirinktų pora šimtų?? Bet, kadangi artimiausioj ateity tai mažai tikėtina, dedu šią mažytę abejonę į skliaustus ir kol kas nesuku dėl to galvos).

3. Bendraautoriai čia yra visi lygūs, bet, kaip pas aną Orvelą, aš kol kas "lygesnis", nes valdau "admino priemones", kuriomis galiu keisti spalvas, šriftus, išdėstymą ir pan. Todėl prašau, jeigu turėsite pretenzijų, pasiūlymų, pageidavimų- nesivaržykite, siūlykite, kritikuokite.

4. Noriu dar dėl visa ko pasakyt vieną dalyką. Užvesdamas šį "idant", pradžioje įsivaizdavau, kad darau vietą "Somnambulandijos" archyvui. Atseit, suvilksiu čia tekstus, "vertus išsaugojimo", kad neprapultų. ... Pradėjau, aišku, nuo savo. (savi vaikeliai ir pelėdai atrodo gražiausi). Sakiau sau: paskui pasakysiu visiems, tegu tempia kiekvienas, kas jam atrodo vertinga, deda čia pagal savo skonį ir norus. Tekstus, eilėraščius, pasakojimus apie knygas, viską, kas atrodo verta išlikimo.
Pradėjau nuo kino. Paskui, sakiau sau, imsiuos knygų, japoniškų apsakymų, eilėraščių ir t.t.
Bet, kaip dažniausiai būna, proceso eigoje entuziazmas truputį išblėso. Įsitikinau, kad tų rašinėlių apie filmus prisikaupė labai daug, bet kažkuo itin vertingi jie anaiptol nėra. Paveikslėliai iš interneto (kuriuos bet kada galima rast ir šiaip), ir atsiliepimai tipo "patiko-nepatiko". Ir viskas. Saugoti tokius dalykus yra panašu, kaip saugoti akmenukus ir gintariukus, parsivežtus iš pajūrio. Galima, bet nebūtina. :)
Pažiūrėjau, ką turime prirašę apie knygas- vaizdelis panašus. "Perskaičiau, patiko, nepatiko".

Taigi. Jau... išsiplėčiau, užsiplepėjau....
O pradžioje norėjau pasakyt tik tiek: privilkau čia tiek daug apie kiną tik todėl, kad nuo to pradėjau, kad nebūtų tuščia, o būtų jau kažkiek "apgyvendintas" vaizdelis. Bet tai jokiu būdu nereiškia, jog čia turi būti "kinomaniška palėpė".

5. Idėja yra tokia, kad kiekvienas galime turėti savo blogą, o čia būtų "jungiantis mazgas". Jeigu nepatingėjote "paskrolinti" iki lapo apačios- jau pastebėjot, turbūt, apačioje padėtas rss nuorodas į Vilnies, Trojaus ir mano blog'us. Kai tik Relingo blog'e atsiras daugiau įrašų- prijungsim ir jį. Sužinosime Gajos, Minio, VyneTu, Bukos adresus- prijungsime ir juos.
Todėl, kai Trojus išdidžiai pareiškė, jog jis nebus čia "bendraautorium", aš ir nesakiau nieko. Nes ir nereikia, tai visai nebūtina. Vis tiek "esi šalia", pasiekiamas, mes tave matom, tu mus taip pat.
Aš irgi čia neketinu daug rašyt, turiu tam "Verandą". Tegu čia daugiau reiškiasi "beblogiai", o mums, "blogiečiams", čia bus "jungiantis mazgas", "susitikimo vieta". Nors terminas "susitikimo vieta" yra irgi smarkiai sąlyginis ir netgi truputį juokingas, nes "blogorama" yra jau pati savaime pakankamai bendras tinklas, ir taip visi visus mato. Jei nori.

6. Ir visai smulkmena. Anonimams.
Kai parašai komentarą, ir pasirenki sau parašą "Anonimiškas"- ties komentaru ir bus parašyta "Anonimiškas". Idiotiškas užrašas, atrodo labai kvailai, netgi iššaukiančiai. Rekomenduoju geriau naudoti pasirinkimą "Vardas/url". Vardas gali būti bet koks, url gali išvis nebūti. Liekate toks pat anonimas, bet bent jau su kažkokiu vardu. Vis padoriau. Bent jau galima kažkiek atskirt vieną anonimą nuo kito... :)

7. Minis sako: "nenoriu vesti dienoraščio. Dienoraštį reikia rašyti kasdien, o aš neturiu noro kasdien".
Noriu paprieštaraut. Man atrodo atvirkščiai. Nevadinu savo blog'o žodžiu "dienoraštis". Yra žmonių, kurie rašo dienoraščius: "atsikėliau, išgėriau kavos, išvedžiau šuniuką pasivaikščiot". Skonio reikalas- galima ir taip. Aš traktuoju blog'ą kita prasme. Turiu vietą, kur galiu kartais įmest kokį nors savo užrašą. Kartais- tos dienos įspūdį, kartais- tik pasidėt kokią nors nuorodą, paveikslėlį. Užsirašyt, kad paskui surasčiau. Galiu rašyt kasdien, galiu kartą per savaitę- niekam neįsipareigoju. Jei nesilankau forume savaitę- kam nors gali atrodyt, kad ignoruoju. Jei rašau forume dažniau už kitus- vėl negerai, imu per daug "dominuot", atrodau pats sau juokingas. O čia- nesvarbu. Galiu rašyt, kada noriu, ir kiek noriu. Arba nerašyt, o tik ateit pasižiūrėt į nuorodas, ką veikia "kaimynai". Naudoju savo blog'ą, kaip RSS skaitymo įrankį. :)

Komentaras kito blogo įrašui

Matau sąrašiuke atsiradusį Relingą. Pirma mintis - kaip gerai, o antra - jam reiktų nuosavo tinklaraščio. Pasirodo, Reling tokį jau atsidarė, galima profailo aprašyme pamatyti jo adresą, tai bandžiau ten įvesti Pirmąjį Komentarą :)

Bet Reling komentuoti suteikė teisę tik savo tinklaraščio nariams.

Todėl paskelbiu komentarą čia:

Puiku, Reling, kad nusprendei atidaryti savo tinklaraštį.
Moki ir turi, ką papasakoti. Tikrai bus įdomu lankytis čia.

Dar apie rašliavas

Vakar čia prireklamavau įvairaus lygio rašliavų. Visos jos juokingos, nors profesionalumo lygiai labai skiriasi.

O štai šiandien miriau iš juoko radusi Maumazo tinklaraštyje keletą ištraukų iš kažkokio naujo lietuviškojo bestselerio.

Paskaitykite šias žinutes:

Pirmas įspūdis

Ir dar viena citata. Iš ten pat

Galiu nuo savęs pridėti, kad vienas iš minimų autorių - veikėjas, pasivadinęs Viliumi Normanu, iš tikrųjų atkreipė mano dėmesį lryte savo itin pretenzingomis rašliavomis. Pagalvojau, kad atsirado kažkoks vyriškas V.Jasukaitytės analogas. :D

Kai visi labai gudrūs

Pastebėjau, kad mūsų visuomenėje daugėja gudrių žmonių. Tai yra tokių, kurie viską žino, arba žino ne viską, bet žino, kad tai, ką jie žino, yra tikra teisybė.

Ką tik piktdžiugiškai perskaičiau Račo bloge, ką Aušra Maldeikienė mano apie Račo žinias, ir ką Račas mano apie Aušros Maldeikienės žinias. Pasirodo, kiekvienas iš jų mano, kad kitas nieko neišmano, o išmano būtent jis pats. Kadangi abu minėtieji žmonės pasižymi originaliais rašiniais, tai nedarau išvadų, jog kuris nors iš jų tik apsimetinėja žinančiu. Manau, kad žino abu, tik jų žinojimo šaltiniai skirtingi: viena žino iš specialios literatūros, o kitas - iš savo supratimo.

Štai tie, kurie viską žino iš savo supratimo, man imponuoja, nes taip gimdo įvairiausias idėjas. Nesvarbu, kad jos neįgyvendinamos, tačiau koks kūrybinis potencialas.

Ar skaitėte Andriaus Užkalnio straipsnį "Klimato kaitos sušildytos smegenys"? Žmogus, nors ir neigia mokslinių tyrimų rezultatus, tačiau kabina kitą, ne mažiau aktualią temą - kraštutinumų įsiviešpatavimą. Ir toks klausimas man kilo: kad žmonija eina į susinaikinimą, tai jau akivaizdu, tačiau ar greičiau susinaikinimas įvyks dėl klimato kaitos, ar dėl žmonių religinių, mokslinių ir kitokių fanatiškumų?

O desertui siūlyčiau būtinai paskaityti puikų Stanislawo Lemo apsakymą, meistriškai išverstą į lietuvių kalbą Lino Rybelio. Mano patarimas: būtinai atsispausdinkite šitą tekstą ant popieriaus (tiek jau to, tegul dėl to žūsta planetos medis) - tą apsakymą reikia skaityti pamažu, mėgaujantis. :)

asmenybes (vidutinio amziaus ?) krize

kad nepamirsciau noriu parasyt apie tris dalykus, todel pasirasau planeli:
apie filma
apie knyga
apie blogus

Filmas, kuri siandien ziurejau, kai vaikai netrukde - Being John Malkovich. Toks gana juokingas ir suktas pasakyciau. Apie tai kaip vienas zmogelis surado duris per kurias galima buvo patekti i John'o Malkovich'iaus smegenis ir viska matyti ir jausti taip kaip jis. Vienas pagrindiniu veikeju - nenusisekes lelininkas (jis ir suranda tas duris) kartu su tokia moterim, kuri juo nesidomi sukuria toki versla kai uz du simtus doleriu leidzia kiekvienam pabuti John'o smegenyse. Idomios ten visokios peripetijos ir meiles trikampiai, bet esme tai ta, kad zmones kazkodel galvoja kad bunant kitu asmeniu gyvenimas bus geresnis idomesnis ir visa kita. Kazkoks toks esminis noras buti kitu asmeniu nei esi. Nors gal nera taip visiems, nes ta moteris, kuri nesidomejo tuo lelininku visai nenorejo buti John'u.

Paziurejes filma nuejau skaityti knygos, kuria pasiemiau is bibliotekos. Knyga "Demons in the spring" parasyta Joe Meno. Toks lengvas apsakymu rinkinelis. Atsiverciau toki viena apsakyma ten "I want the quiet moments of a party girl" ir skaitau toki apsakyma apie moteriske, kuri visa gyvenima kolekcionavo svetimus dienorascius, senus autoatsakovo irasus ir nuotrauku albumus, kuriuos gaudavo is visokiu senu daiktu ispardavimu. Visa tai buvo kazkokie irasai zmoniu kuriu ji pati nepazinojo. Taciau megdavo skaityti, klausytis ir ziurineti nuotraukas stengdamasi suprasti kaip tie zmones gyveno.

Pries kelias dienas parasiau savo pirmaji blogo komentara apie siaip apie pirma komentara. O va siandien paskaiciau Vilnies pamokymus kaip reikia is pradziu paskaitineti kitu blogus ir ten komentuoti kitu mintis tam, kad pribrestum savo minciu rasymui. Siaip nenoriu nieko izeist, bet balsu juokiausi is tokiu pamokymu. Is kitos puses viskas taip smarkiai sukrito i ta pacia minciu deze su filmu ir knyga, kad butinai norejau cia tai parasyti. Idomu zinoma skaityti kitu blogus ir rankiotis kitas mintis, idomu tik kiek visa tai yra bandymas narsyti kito smegenis. O komentarai prie kitu asmenu minciu ar nera bandymas juos valdyti ? Taip ir gaunasi, kad mes visi esame vienas kito smegenyse ir vienas kito lelininkais.

Galiausiai, dar anskciau skaiciau Vilnies samprotavimus apie vardus, bet kazkaip jie manes tuo metu neuzkabino. Dabar neastimenu ka ji rase, bet galvoju, kad kai pradejau cia rasyti ir vel virtau Miniu, kazkaip net gaila pasidare Imax. Jau buvau su tuo nick'u susidraugaves ir labai gerai prisimenu, kaip ji pasirinkau. Bet esme, tame, kad kai vel virtau Miniu jauciuosi lyg grizes is zaidimo ir lyg vel esas savimi, nors mano paties dalele jau yra ir Imax.

Vienu zodziu sunku kai prieinama prie asmenybes o gal vidutinio amziaus krizes ir norisi kazkaip kitaip atrodyti ar buti kazkuo kitu. Bet gal tai ir yra idomu.

Radijo lentyna

Jūratė Baranova įsigijo šunį...

Šią linksmą žinią išgirdau šiandien iš jos komentaro radijo laidoje "Kultūros savaitė".

O po Baranovos ištisą pusvalandį murmėjo Sigis Parulskis. Apie savo didžiąją Murmančią Knygą. 

Artimiausias uždavinys bibliotekoje: medžiot Parulskio Murmančią Knygą. 

>>>>>>>>>   >>>>>>>>>

Tiems, kas dar klausosi šeštadienio rytais radijo:

Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad pusvalandį prieš tą laidą galima pasiklausyti dar ir Žinių radijo. Šeštadieniais 08:10 Radijo lentyna.  Apie knygas ir žurnalus. Skaitomos netgi ištraukos iš knygų. :)

(vėliau kartojama ir kitu laiku, galit rasti programoje...)

Išeiti iš uždaro rato

Šiek tiek keista, tačiau visuotinio baubizmo fone mano nuotaika skaidrėja ir skepticizmas mažėja. Ir priežastis visai triviali, bet teikianti man vis daugiau optimizmo. Potyris, kad nereikia kartais sureikšminti praeities ir trukdyti keistis pačiam, neužsiciklinti ir eiti toliau, nors po mažytį žingsnelį, net ir į kairę arba į dešinę, ratu , kartais ir atgalios, visai smagus! 
"Nėr to „blogo“ , kas neišeitų į gerą“- rašiau prisiminęs liaudies išmintį, kurią naujame virtualybės amžiuje galime vertinti ir kaip aktualizuotą ir vykusį kalambūrą. Panašu, kad taip ir atsitiko! Bent jau man norisi pasakyti Vilniai, kad dabar gerai suprantu Tavo aprašytąjį atradimų džiaugsmą! 

Noriu tuo pasidalinti tuo su senais bičiuliais ir kartu pasakyti naujiems, kurie skaito ir nedrįsta žengti mažo žingsnelio. Aš supratau visai neprarandantis senų savo bičiulių, o atrandu kartu su jais dar daugiau įdomių žmonių, kurių pasirodo yra irgi daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, sukdamasis savo įprastu gyvenimo ratu. Juk tikrai ne naujiena buvo, kad įdomūs ir skirtingi žmonės labiau traukia vienas kitą, tačiau pakelt akis ir pažvelgt į naujus horizontus taip pat nelengva, panašiai kaip pradėti naujus darbus, valgyti kitokį maistą.

Tad neskubėdamas, kad ir po mažą žingsnelį-žengsiu, po mažą gurkšnelį - ragausiu! O jūs? :)

P.S. Tai mano pirmasis pranešimas šiame dienoraštyje ir "bloguose" aplamai! :)

Akmenukai

Atrodo, kad dabar jau nebemadinga rašyti pasąmonės srautais, bet man vis norisi susieti visai nesusijusius dalykus, todėl esu pasiruošusi čiupinėti po akmenuką, vieną po kito. :)

Nusipirkau šiandien savaitraštį "7 meno dienos". Nors internetiniame puslapyje http://www.7md.lt/ laikraščio tekstas atsiranda net tą pačią dieną, bet nusprendžiau bent tiek lėšų paskirti vargingam biudžetui tų laikraščių, kurie mažiausiai dejuoja, bet dirba savo darbą. Paskaičiau su malonumu pono Ūbio tekstą ir randu tokį pasamprotavimą:

[...] skaičiau išmintingą filosofo Leszeko Kolakowskio ir rašytojo Zbigniewo Mentzelio pokalbių knygą. Į klausimą, kaip jis apibūdintų lenkišką kvailybę, Kolakowskis atsakė: "Tai pasirengimas girtis ir nuolatiniai priekaištai pasauliui, kad neturime to, kas mums priklauso." Manau, tai būdinga ir lietuviškai kvailybei. Ypač kinematografinei ir televizinei jos atmainoms. [...]

O aš manau, kad lietuviškoji kvailybė spalvingesnė. Pasigyrimų gal ir mažiau, tik apie krepšinį, o jau dejonių ir priekaištų apstu... Vakar atsitiktinai klausiausi per radiją laidą apie dienos aktualijas. Šios dienos aktualija - kaip drįsta dainuoti seimo narės. Smerkiantys skambučiai iš lietuviškų įvairių kampelių skambėjo kaip rauda - "kokia gėda" - dejavo žmonės. Smerkiantys žurnalistų ir Salamakino balsai skambėjo kaip tribunolo nuosprendžio skaitymas - "nusižengimas prieš Konstituciją, Įstatymus ir Tautą". "Tarkuojamų" Seimo narių partijos atstovas bandė nors kiek apraminti, net sakė "taip, gėda", bet jo niekas nebandė klausytis. Salamakinas pažadėjo Tautai ir žurnalistams nusižengusią dainuotoją išmesti iš Seimo. Nesu tos partijos gerbėja, bet tas totalinis puolimas jau mane nervuoja. Kai koks veikėjas, kelias kadencijas sėdintis Seime, net nesislėpdamas, pvz., milijonierius A.Lydeka uždarbiauja skaitydamas "paskaitas" apie etiketą įvairiausioms privačioms bendrovėms, tai šitai praleidžiama pro ausis, net jei jis skubėdamas vykdyti savo verslo įsipareigojimus pabėga iš Seimo posėdžio. O per šventes vakarėlyje padainavusi Donalda pristatoma kaip teisės aktų pažeidėja ir Tėvynės išdavikė. Beje, kiek prisimenu, ir Seimo narys Kaniava dainavo visokiausiuose "Rigoletuose", ir Prudnikovas, ir dar kažkas - tada žiniasklaidai tai nekliuvo. Žinoma, jie juk skiria, kur menas, o kur ne. Nors Gedgaudas savo recenzijoje apie Koršunovo pastatytą operą "Meilės eliksyras" išdrįso paklausti: "Ir turiu pasijusti esąs teatre?". Vadinasi, kai kas jau nebesugeba atskirti meno kūrinio nuo chaltūros. :D

Sužvėrėjusi žiniasklaida bent mane gena į interneto lankas, kur galima surasti įvairesnių požiūrių. Blogų autoriai neslepia savo pažiūrų, bet jie bent daugiau klausimų kelia, nei diktuoja savo išvadas. Klausimai kaip žanras man labai patinka. Todėl labai ilgiuosi Bukos, kuri moka ir paklausti, ir papasakoti. Ir aplamai - visi žinot, kad turim daug bendrų atsiminimų, todėl visiems juk derėtų čia susitikti. Galiu papasakoti, kaip aš tai atlieku techniškai. Pirmiausia prisijungiu prie savo pašto dėžutės gmail sistemoje. Pasitikrinu paštą. Tada surenku blogo adresą. Atsidūrusi blogo puslapyje, spaudžiu viršuje dešinėje užrašą "Prisijungti". Manęs net slaptažodžio nepaklausia, nas jau autentifikavo pašto dėžutėje. Dabar galiu spausti "Naujas pranešimas" ir rašyti savo pasąmonės srautą ;) arba parašinėti komentarus, tada man jau iš karto komentarų laukelyje sako: "šiuo metu jūs rašote pranešimus kaip vilnis". Galima naudoti kitą pašto sąskaitą. Galima pažymėti taškiuką ties "Vardas/URL", tada tik reiks įvesti savo vardą, o adresas nebūtinas. Galima taip pat pažymėti "Anonimiškas", bet anonimiški blogai, nes visi anonimai susilieja į vieną bendrą anonimą ir jų jau nebeatskirsi, nebent labai gerai žinai žmogaus stilių. Todėl geriausia būtų, kad išlaikytume savo vardus, kuriais vienas kitą pažinome.

Pavadinimas, kad Vilnis neprispaustu savo komentarais apie filmus.

pradedam naujuosius metus nauju stiliumi - blogu. Skamba kaip blogas stilius, bet gal tai iseis i gera :) is tiesu gera gal vien del to, kad dar kuri laika nepasiklysim siame interneto chaose.

Elos slėnyje

Užrašiau filmo "In the Valley of Elah" pavadinimą lietuviškai, ne originalo pavadinimą, nes Fanta šį filmą aprašė čia. Viskas Fantos apibūdinta teisingai - neturiu, ką pridėti: stiprus filmas, bet ne plačiai auditorijai. Slegiančiai atviras filmas, kuriame Irakas likęs kareivių praeityje, jie jau gimtojoje šalyje, savo įprastose sąlygose, bet vieno kareivio tėvui dar teks praeiti savo sūnaus pėdsakais ir patirti, už ką jaunuolio tarnybos draugai pradėjo jį vadinti Daktaru. ..

Gal tik tiek papildysiu, kad per tą laiką dingo tekstas pagal Fantos pateiktą pirmąją nuorodą. Bet gal ir gerai - manau, neverta skaityti šio filmo aprašymų, nes joks aprašymas negalėtų įvardinti šio filmo teisybės. Ją galima tik pajausti.

Todėl dabar pašnekėsiu apie keistą žmogų Paul Haggis - šio filmo režisierių. Laimėjo Oskarą už mums žinomą filmą "The Crash" (gal "Avarija", o gal "Susidūrimas" - taip ir liko prastas pavadinimo vertalas). Oskarą gavo ir už originalų scenarijų šiam filmui. Scenarijus Haggis mėgsta rašyti, atrodo, kad Klintas Istvudas yra jo ištikimas gerbėjas: pagal Haggis scenarijus pastatyti filmai Million Dollar Baby, Flags of Our Fathers, Letters from Iwo Jima (pastarajame filme jis yra pasakojimo autorius, nežinau, kuri tai scenarijaus stadija). Dar kažkokie TV serialai, prieš ir po. Ir, pasirodo, ranka pridėta prie Džeimso Bondo scenarijų: Casino Royale, Quantum of Solace. Dar mėgsta prodiusuoti TV serialų gabaliukus, net sutelevizino savąjį Crash - juk reikia spausti sviestą, jei yra paklausa ;) Na, gerai, po teisybei tik dvi serijas, paskui gal nervai neišlaikė.

O režisavo tik tris filmus: Red Hot (1993), Crash (2004), In the Valley of Elah (2007). Kiti darbai - įvairių TV serialų dalys.

Tai ir stebiuosi: negi būtent nuo serialų žmogui užeina toks įsiūtis, kad tarp jų pastato tokius stiprius, neužglaistytus filmus?

Blogspoto labirintai

Netyčia užtikau, kad prie grupės "idant..." prisijungė VyneTu. Niekur nerandu čia kokio bendro dalyvių sąrašo, o užtikau atsitiktinai, savo tinklaraštyje perskaičiusi informaciją, kad Vynetu iš "idant..." mane seka...

:D

Tai mes dabar vienas kitą seksime?

;)