2009 m. sausio 31 d., šeštadienis
What Just Happened
Kino mėgėjo nuomonė
Alfoje kažkada buvo atspausdinta tokia informacija:
„Hercogienė“ – su princesės Dianos istorija gretinamas filmas
Ten buvo pasakyta taip:
Žmonių numylėtinės, nekilmingos aukštuomenės damos, stiliaus ikonos. Yra ir daugiau savybių, siejančių „širdžių princese“ vadintą princesę Dianą ir ekscentriškąją Devonšyro hercogienę Georgianą Spencer.
Kadangi man princesės Dianos populiarumo paslaptis taip ir liko nesuprantama, jos man gaila buvo kaip bet kurio kito paparacių užpjudyto žmogaus, bet kažkokio išskirtinio dieviškumo tikrai neįžiūrėjau, man kaip tik gaila buvo to Čarlzo, kuris atgaivą surasdavo bendraudamas su daug vyresne ir matyt santūresne moteriške.
Kažkada pati sakiau, kad man istoriniai filmai įdomūs tik tiek, kiek jie išreiškia šios dienos aktualumą. Matyt dėl to turėčiau šį filmą labai gerai įvertinti. Ypač kai pagrindinių veikėjų vaidmenų atlikėjai Keira Knightley ir Ralph Fiennes vaidina puikiai, o Šarlotė Rampling, suvaidinusi Džordžianos motiną, buvo tiesiog nuostabi. Kyros Naitli labai puikus išraiškingas veidas, galėjo filmo režisierius pasitenkinti vien jos parodomomis emocijomis, nebūtina buvo jos jausmų aiškinti šiuolaikinėmis mizanscenomis. Bet, matyt, kad publikai būtų aiškiau... Atsiprašau, nesusilaikysiu ir pasakysiu, kad ašaringoji vaiko atidavimo scena man priminė scenas iš nuotykinių filmų, kai rodomas apsikeitimas pagautais šnipais arba už lagaminėlį dolerių perduodama kokia nors karinio ginklo schema. Na, atsiprašau, atsiprašau, suėmė mane šitoje vietoje juokas.
Vienu žodžiu, filmas gražus, įdomus, liaudiškai populiarus. Jei man kažkas užkliuvo, tai kaltas mano prastas skonis.
Čia aktorius Dominic Cooper, apie kurį Fanta užsiminė, kad nepanašus į būsimą Anglijos ministrą pirmininką. Šitoje nuotraukome matomos Dominico pastangos atrodyti ne tokiu vaikišku, kaip jis atrodo daugelyje nuotraukų ir vaidmenų.
Tikrasis Čarlzas Grėjus, žr. http://en.wikipedia.org/wiki/Charles_Grey,_2nd_Earl_Grey,
atrodė taip:
Gal tuo vaikiškos išvaizdos jaunuolio vaidmeniu norima buvo užsiminti, kad visgi ponia Georgiana buvo 7 metais vyresnė už jaunąjį būsimąjį premjerą, ir mūsų laikais kitais atvejais tai būtų suprantama vienareikšmiškai: nuobodžiaujanti dama apsuko galvą berniukėliui. :)
2009 m. sausio 30 d., penktadienis
Kinomaniškas kampelis
In the Bollywood cinema that I know, the Masala type, it seems there are two (main) types of films: the social/historical and the comedy/escapist. Of course, there are films that belong to the two types (and they are some of the best) such as Dil se or Monsoon Wedding, and there are probably films that don’t really fit into this categorization. Water belongs to the "social" type, even if it contains a romance element (and if I had to count the films that don’t use romance, that would be a very short list indeed! In fact, among the ones I know, I can think of only Black). It belongs to the same category as Matrubhoomi, that extraordinary documentary/experiment which explores the consequences of a society without women. Obviously, the oppression and even alienation to which women in India are subjected is the link between the two films, and even if (obviously) this theme is very present in many Bollywood movies (Cf. especially Umrao Jaan or Paheli), in these two films, it is the central subject.[...]Are Water or Matrubhoomi still Bollywood? This provocative question only serves me as an instrument to look at the particularity of Deepa Mehta’s film. Because one could say: yes, they’re still Bollywood. Bollywood is not just Masala (see this wiki link). There are the historical films, the political or social ones, and even the imaginary/fantasy ones, such as Paheli, where legends and folklore play a part. There is no recipe for a good film. Films can be satisfying from so many points of view! So, what is very satisfying in Water is, first, the realism, the psychological and the social reality shown.
2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis
apie Minio nuotraukas ir "bauhauzą"
Apie mano nuotraukas prasau visada parasyt, kad jos puikios :) juk visi megsta komplimentus...
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ai, užtenka Tau tų komplimentų ir nuo panelių, aš "pakritikuosiu".
Nors irgi nemanau, kad tai vadintųsi kritika, čia nebus kritika, tik paplepėjimas. Ar...- kaip čia vadint? pasiteiravimas? užklausimas: "man panašu, o kaip jums?".
>>>>>>>>
Turbūt, nereiktų taip smarkiai stengtis pabrėžt, kad tarp būsenų, nusakomų žodžiais "patinka" ir "nepatinka" yra dar ir dar keletas subtilesnių būsenų. Apie kurias prisipažįstant, tenka griebtis įvairių atsiprašinėjimų, mandagių išvedžiojimų ir t.t.
Lengva yra, kai susiduri su būsena "patinka, bet nežinau, kodėl". Tada galima nieko neaiškint ir neatsiprašinėt.
Sudėtingiau, kai būsena vadinasi "man nepatinka, bet suprantu, kad tai yra neblogai. Kitiems." Čia jau tenka pasimuistyt. Arba tylėt, arba ką nors daug dėstyt... :)
>>>>>>>>
Pvz., apie Pirosmanį. Privaloma žavėtis Pirosmaniu, jeigu esi bent vidurinę mokyklą baigęs. Visi klausinėja, ar jau buvau Pirosmanio parodoj. Kai atsakau nuoširdžiai, kad nė nemanau eit, nes man nepatinka Pirosmanis- žmonės pašiurpsta. Nepripažįsta, kad galiu būti toks. Bandau teisintis, aiškint, kad Pirosmanis yra tikrai labai gerai, paveikslai genialūs, kupini minties, aš tik nenoriu... Aha, sako, o tai kodėl? Kodėl- nenori? Ką tokio turi prieš Pirosmanį? Vėl aiškinu, kad- nieko neturiu, geras jis, puikus, ir kartais gal ir man patiktų, mažom dozėm, jeigu prie alaus, ar šiaip- jaunystėj, su gražia pana už parankės nueit...- beviltiška, tokie išsisukinėjimai sudėtingi, neaiškūs, pačiam darosi nebeaišku, imu jaustis taip, lyg pats save pagaunu sukčiaujant.
>>>>>>>>>
Ką bendro turi Pirosmanis su Miniu? Visai nieko bendro, išskyrus tai, kad abiem atvejais aš panašiai išsisukinėju nuo komplimentų sakymo.
Asmeniškos priežastys, tpsknt.
Man Minio nuotraukos šaltokos, temperamentas ne tas. Turbūt, ten yra daug matematikos, kosmogonikos, filosofijos, dar ko nors. Bijau ką nors daug sakyt, nes gilintis nesugebu, gal tik tingėdamas, o gal ir todėl, kad nemoku. Mano nusiteikimas jų atžvilgiu maždaug toks, kaip tų, kurie sako: "ai, nemėgstu baleto, nevaikštau. mačiau vieną kartą per televizorių- nepatiko man".
Nors vėl gi- negaliu sakyt, kad visai nepatinka, visai neįdomu, nieko neprimena. Savotiškai patinka, savotiškai įdomu, primena. Asocijuojasi.
Asocijuojasi su švediškais interjerais, su Tatlinu (kažkodėl- kas bendro? nežinau), aplamai su Bauhaus stiliumi.
Gal man tik vaidenasi, ir čia nėra nieko bendro.
O jeigu ir yra- tai tikrai nėra blogai. Kaip tik atvirkščiai.
Noriu pasiteiraut Minio: ką pasakytum į tokį "kaltinimą"? Ar įžiūri kokią nors "giminystę", ar ne, gal esi sąmoningas to stiliaus kultivuotojas, gal tik šiaip- skonio, stiliaus panašumas.
Jų ne tik architektūra, ne tik dizainas. Ir nuotraukos buvo kažkuo panašios...
Photography
Lucia Moholy, Bauhaus building Dessau, Balcony of the studio house, 1926, Vintage print
T. Lux Feininger, Sport at the Bauhaus, c. 1927, Vintage print
http://www.bauhaus.de/english/index.htm
2009 m. sausio 25 d., sekmadienis
Mes jūsų pasiilgstam
Siūlykim ir mes kandidatus
Viena partija jau paminėjo tris:
1) Mazuronis
2) Jezerskas
3) Imbrasas.
Šiandien paskaičiau pas Maumazą, kad jis paskaitė pas Račą, kad Lietuvos visuomeninės organizacijos (kas čia per darinys????) siūlys „Vilties prezidento“ kandidatūrą.
Jau neaišku kieno pranešime ( Maumazo, Račo, o gal ir mitinių Lietuvos visuomeninių organizacijų) minimos šios pavardės:
4) Čilinskas
5) Daujotis
6) Kronkaitis
7) Vasiliauskas.
Maumazo pranešime minimos dar šios pavardės:
8) Grybauskaitė
Maumazo komentatoriai mini šias pavardes:
9) Adomaitis (Regimantas, ne Linas)
10) Žilinskas (Justinas, ne Rokas)
Kas dar ką gali pasiūlyti?
---
Operatyviai pildysiu šį sąrašą pagal jūsų pasiūlymus:
11) Valinskas
12) Ušackas
13) Brazauskas
14) Blinkevičiūtė
15) Kirkilas
(Troy)
16, 17) Juknevičienė (abi: ir Rasa, ir Ona)
18) Prunskienė
(nes Lietuva pasiilgo moteriško kruopštumo ir neabejotinos moteriškių drąsos, - vilnis)
19) Landsbergis
20) Kubilius
(Minis)
21) Šliogeris
22) Erlickas
(Fanta), o firminius Fantos paniurzgėjimus skaitykite komentaruose :)
23) Andrikienė (+Budbergytė)
(VyneTu), o dar naudinga VyneTu pastaba, kad reikėtų ir viceprezidento
Vilnis apie anoniminį komentarą
Įdedu Vilnies komentaro dalį - atsiliepimą į anoniminį komentarą Minio bloge.
Anonimišką komentarą visada labai sunku įvertinti, nes anonimiškuoju pasivadinęs personažas neturi jokios istorijos, jokių bruožų. Tai juoda kaukė tamsoje, ir kadangi tekstas negali parodyti balso šilumos ar pašaipos, nėra jokių rodiklių, padedančių tinkamai suvokti išreikštą mintį.
2009 m. sausio 22 d., ketvirtadienis
Šviesiai ir tamsiai
Kada nors ketinau parašyti apie tai, tačiau šiek tiek paankstino ketinimus Minio sąrašiukas. Gal čia tik kažkurio Mendelio dėsnio poveikis, bet tarp tų 99 gražuolių, neskaičiavau specialiai, bet kokios 70% jų ar net daugiau -rudaakės. Spalvų gama- nuo šviesiai iki tamsiai rudų.
Išsiskirdavo iš merginų tarpo tokios, su rudomis akimis, merginos. O ir dėmesio sulaukdavo daugiau. Mat buvo reta anksčiau. Bent jau man taip atrodo, kad taip buvo. Daugiau mėlynumo įvarių atspalvių, žalsvų- pilkų, o štai rudos... kažkaip įsikerta į atmintį ir laikosi joje. :)
Saraselis Vilniai
2009 m. sausio 21 d., trečiadienis
pasivaiksciojimas pro tinklarascius
Narsant ir ziurinejant i kitu zmoniu blogus supratau, kad surasti kazka ismintingo gana sunku, nes tikrai per paskutine valanda negalejau surasti nei vieno blogo, kuris mane "uzkabintu" ir buciau perskaites daugiau nei viena pastraipa ar viena irasa. Paveiksliukus dazniausiai perziuredavau, bet ir tai ne visus. Galvoju ar cia man tokia senatve atejo, kad as jau niekuo nebesidomiu, ar is tiesu norint surasti kazka gero reikia zinoti vietas.
Pasiviešinimas
2009 m. sausio 20 d., antradienis
as jau irgi blogas
Labanaktis
2009 m. sausio 19 d., pirmadienis
Besiaiškinant keiksmažodį. (arba: ką reiškia "komunitarizmas")
O štai už keisto žodžio "komunitarizmas"- užkliuvau. Kas čia per negirdėtas keiksmažodis?,- pagalvojau. Gal Relingui tik pirštas už klavišo užkliuvo, rašant žodį "komunizmas"? O gal šiais laikais žodį "komunizmas" jaunimas drovisi vartot, todėl sugalvojo kitą panašų žodį?
Ėmiausi savišvietos, bandžiau ryškintis.
Suradau, kad:
"...nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu."
Aha.
Kažkoks Weber. Pavardė, man sakanti tik tiek, kad suprantu, jog tai asmuo, plačiai žinomas siauram "bendruomeninių fanatikų" rate.
Dar pamačiau, kad šį žodį su pasimėgavimu čiulpia mūsų "Naujosios Kairės" dekadentai:
"Gintautas Mažeikis: Kairysis komunitarizmas ir alternatyvus pilietiškumas"
Perskaičius tą G. Mažeikio straipsnelį, galima jau maždaug išmokti teisingai vartoti ir keiksmažodiškai skambantį žodį "komunitarizmas" ir keistąją sąvoką "socialinis konservatizmas". Maždaug aišku. (Nors ir išlieka nemalonus jausmas dėl sąskambio: "komuna", keistai sukergta su "moneta"..)
>>>>>>>>>>>>>>>>>
O paskui užkliuvau už dar vieno straipsnio, kur apie "monetokomunizmą"..., -t.y., atsiprašau, "komunitarizmą"- aiškinama mažiau, bet už tai daug plepama apie internetą. Kadangi tiesioginės nuorodos į tą straipsnį nėra- įdedu jį čia visą. (Nėra labai įdomus, bet šiaip- iš dyko buvimo- perskaityt galima, pramogai..)
>>>>>>>>>>>>>>>>
Bendruomenės sampratos kaita: bendrija virtualioje erdvėje
Eglė Butkevičienė ir Leonardas Rinkevičius
Santrauka
Informacinių komunikacinių technologijų (IKT) plitimas įtakoja daugelį socialinio gyvenimo sferų, tuo pačiu galimai kinta ir pačios bendruomenės bei bendruomeniškumo samprata. Kokie bruožai būdingi virtualios terpės siejamoms socialinių veikėjų bendrijoms? Kuo šios socialinės organizacijos formos bei dariniai panašūs į tas bendruomeninio sambūvio formas, kurias sociologijos bei kitų visuomenės mokslų atstovai yra analizavę agrarinėje bei industrinėje visuomenėse? Ar e-bendruomenės yra realios, ar, pasak Beniger ir Peck, - menamos „pseudo“ - bendruomenės, susibūrę masinės informacijos priemonių bei terpės pagalba?
Siekiant atsakyti į minėtus klausimus, straipsnyje analizuojamos sąsajos tarp fizinių ir virtualių bendruomenių aspektų, nagrinėjama, kaip informacinės komunikacinės technologijos keičia tam tikras bendruomenės kūrimosi, telkimosi ir vystymosi dimensijas. Straipsnyje gvildenama tradicinės bendruomenės samprata, analizuojamos sociologijos klasikų (de Tocqueville, Comte, Tonnies, Durkheim, Marx) darbuose atsispindinčios bendruomenės sampratos ir bendruomenės „nykimo“ bei socialinio susvetimėjimo priežasčių genezė. Pradedant pamatiniu tapusiu Ferdinando Tonines pasiūlytu Gemeinshaft – Gesellschaft koncepciniu modeliu, nagrinėjami teoriniai požiūriai į bendruomenės ir visuomenės santykį, dichotominį šio santykio pobūdį. Čia nagrinėjamos tokios koncepcijos, kaip Weber pasiūlytas Vergemeinschaftung („komunitarizmas“), - paremtas solidarumo su kitais bendruomenės nariais jausmu, - ir Vergessellschaftung („socialumas“), kuris pagrįstas materialine nauda ir racionalumu.
Straipsnio autoriai teigia, kad daugelio sociologijos klasikų darbuose jaučiama tam tikra nostalgija idealizuotiems bendruomenės ir bendruomeniškumo tipams (tą savo darbuose mini ir informacinės visuomenės teorijos kalvis Manuelis Castellsas, 1996), o socialinė kritika nukreipiama į visuomenę, kaip modernybės sąlygotą, racionaliu pasirinkimu grįstą bendruomenės transformaciją. Telkiant dėmesį į e-bendruomenių pagrindines charakteristikas bei IKT sąlygotus pokyčius klasikinės bendruomenės sampratoje, straipsnyje siekiama tirti ir atskleisti naujas bendruomeniškumo raiškos formas ir e-bendruomenių charakteristikas. Jos tarsi atspindi postmodernių idėjų raišką aktualizuojant kolektyvinės tapatybės paieškas šiandieniniame pasaulyje, kuriame, anot Bauman (2001), bendruomenę suvokiame „kaip prarastąjį rojų, kurį vis dar tikimės atrasti“. Galbūt dėl to, kaip teigiama straipsnyje, bendruomenės aktualumas informacinės visuomenės raidoje nė kiek nesumažėjo, tačiau pasikeitęs kontekstas sąlygoja naujas bendruomeniškumo raiškos galimybes ir formas, taip pat ir sociologinės analizės aspektus.
Straipsnyje nagrinėjamos skeptiškumo nestokojančios virtualių bendruomenių interpretacijos (pavyzdžiui, Sivanandan, 1997, Rob Kitchin, 1998). Šios įžvalgos sugretinamos ir palyginamos su kitų autorių (pavyzdžiui, Haythornthwaite ir Wellman, 2002; Jones, 1995; Rheingold, 1993, 1998, 2002; Kollock ir Smith, 1999) darbais, pripažįstančiais bendruomenių egzistavimą virtualioje erdvėje. Kintančios bendruomeniškumo formos, - dažnai vadinamos virtualiomis, skaitmeninėmis, elektroninėmis arba tiesiog e-bendruomenėmis – ypač akcentuoja mobilumo bei erdvinės sklaidos sociume aspektą ir keičia tradiciškai suvokiamą vietos (lokalumo) reikšmę bendruomenių telktyje. Tai suponuoja naujų kriterijų paiešką virtualių bendruomenių analizėje. Klasikinis sociologinis bendruomenės suvokimas, pabrėžiantis socialinį sutelktumą, tęstinumą, tvarumą, stabilumą neišvengiamai orientuojasi į geografinę vietovę, kaip vieną pagrindinių bendruomenės telkimosi - taigi ir sociologinio nagrinėjimo - dimensijų. Tuo tarpu virtualiose bendruomenėse geografinė vieta, nors išlaiko analitinę svarbą, nebėra bendruomenės telkimosi – taigi ir analizės - pagrindas. Geografinė lokalizuota, socialiai nusistovėjusi vietovė keičiama virtualia erdve, todėl sustiprėja kitų socialinės telkties veiksnių reikšmė. Virtuali socialinė sąveika tampa pagrindiniu virtualių bendruomenių egzistavimo pagrindu bei analitiniu pjūviu.
Svarbus skirtumas tarp lokalių fizinių bendruomenių ir virtualių bendrijų, kaip atskleidžia teorinių ir empirinių straipsnyje nagrinėjamų darbų analizė, yra įsitraukimo, telkimosi į bendruomenę sąlygos. Įgydami bei atlikdami įvairiose socialinės raiškos sferose daugelį skirtingų socialinių vaidmenų, asmenys paprastai išlieka glaudžiai susiję su fiziškai lokalia bendruomene. Prieiga prie interneto šių lokalių sąsajų anaiptol nepanaikina. Tuo pat metu ji papildo bendruomenės narių tinklaveiką, sąveiką su daugeliu kitų – virtualių – bendrijų (jos dažniausiai grįstos vienos srities ar tipo jungiančiu, telkiančiu klausimu ar aspektu). Taigi socialiniai veikėjai lygiagrečiai gali priklausyti neribotam skaičiui virtualių bendrijų. Įtrauktis į įvairias virtualias bendrijas per tinklaveikos subjektus socialiai bei kultūriškai transformuoja ir lokaliąsias, sociologiškai bei geografiškai tvarias bendruomenes. Atskirų socialinių, teminių bei kitokių interesų ir sąveikų įtaka per tinklaveikos subjektus įtakoja jų socialinę agenciją – veikseną bei įtaką vietos bendruomenei.
Virtualioje erdvėje asmuo gali laisvai rinktis tarp daugybės teminių / probleminių (telkiančio klausimo prasme) bendrijų, nesunkiai užsiregistruodamas ar išsiregistruodamas bei kitaip įsiliedamas į tam tikrą tinklaveiką. Tokios „lengvos“ įsiliejimo į virtualias bendrijas sąlygos, kaip teigia Jones (1995) bei antrina šio straipsnio autoriai, keičia individualios atsakomybės laipsnį, nes individas gali „išstoti“ iš tam tikros srities virtualios bendrijos, nebedalyvauti arba pasyviai dalyvauti tam tikroje tinklaveikoje, t.y. socialinės organizacijos prasme palikti bendriją ar bendruomenę, išvengdamas jai neadekvataus, netinkamo elgesio pasekmių (socialinių sankcijų). Tuo tarpu analogiška išeitis iš fiziškai susiklosčiusios lokalios bendruomenės, supintos kaimynystės, giminės, bendro ūkio, kultūrinio ir istorinio paveldo bei kitokiais saitais – kur kas sudėtingesnė, o kartais apskritai sunkiai įmanoma.
Skirtumai tarp vietos bei virtualių bendrijų taip pat išryškėja, kaip atskleidžiama straipsnyje, kalbant apie asmens tapatumą virtualioje ir fizinėje erdvėje. Virtualioje erdvėje tapatumas gali būti santykinai lengvai keičiamas, formuojamas ir transformuojamas. Tokie pamatiniai prigimtiniai arba įgytieji asmens tapatybės bruožai, kaip lytis, rasė, tautybė, profesija, tikėjimas, šeiminė padėtis ir kt. virtualioje erdvėje gali būti konstruojami, kartais jais net manipuliuojama. Bendraudamas internete ir įsiliedamas į įvairaus pobūdžio tinklaveiką, asmuo įgyja daugiau galių bei galimybių socialiai konstruoti savo tapatybę, ja varijuoti ar net manipuliuoti. Todėl kinta ar naujai formuojasi „tapatybinio mobilumo“ socialinė geba – ir šias galimybes atveria būtent virtuali terpė. Jos sunkiai įmanomos fiziškai lokalioje bendruomenėje, perpintoje nusistovėjusiais socialiniais saitais ir bendruomenės narių tarpusavio ilgalaike socialine sąveika bei tapatybės pažintimi. Tuo tarpu virtualioje erdvėje individas yra mobilus fizinio-socialinio buvimo vietos atžvilgiu – jis juda, fiziškai likdamas toje pačioje vietoje. Kita vertus, individas tampa „mobilus“ tapatybės atžvilgiu – jis pats virtualios erdvės pagalba konstruoja ir perkonstruoja savo tapatybę.
Toks virtualios bendrijos narių tapatybių fragmentiškumas, „lankstumas“, naujųjų virtualių bendrijų (kartais josios gali įgyti ir įprastinėms bendruomenėms būdingų daugialypio socialinio susipynimo, susisaistymo bruožų – bet tai jau kito straipsnio tema) kolektyvinio tapatumo kismas (čia dėkojame M.P. Šaulauskui už sąvokos lietuvišką naujadarą), atsisiejimas nuo fiziškai ir socialiai lokalizuotos vietovės, o svarbiausia socialinis-kultūrinis daugialypiškumas – visa tai suteikia prielaidas vadinti virtualią bendruomenę postmodernybės išraiška, ir šia metodologine linkme grįsti josios sociologinį nagrinėjimą.
2009 m. sausio 16 d., penktadienis
vienas daiktas, kuri norejau pertempti is forumo
Somnambulandija liks gyva mūsų širdyse
Puslapiui "idant" baigėsi paslaugos "Puslapių talpinimas" galiojimas
Puslapiai. ltinfo@puslapiai.lt 2009 m. sausio 16 d. 06:00
Kam: vytas fanta15@gmail.com
Cc: idant@puslapiai.lt
Gerb. vytas,
Pranešame, kad Sausio 15, 2009 jūsų puslapiui "idant" baigėsi paslaugos "Puslapių talpinimas" galiojimas. Pratęsti paslaugos galiojimą ar jos atsisakyti galite prisijungę prie savo puslapio:
http://www.puslapiai.lt/accounts.php?command=signin
Jeigu nepratęsite paslaugos galiojimo, galite negrįžtamai prarasti su šia paslauga susijusius duomenis, nes ji bus automatiškai anuliuota.
SVARBU! Paslaugos pratęsimui nepakanka išsiųsti SMS žinutės - jums reikia prisijungti prie savo puslapio valdymo ir sekti tolimesniais nurodymais.
Jei tam tikros paslaugos jums nebėra reikalingos ir daugiau nepageidaujate gauti priminimų, atsisakykite jų prisijungę prie puslapio "idant" valdymo ir paspaudę "Anuliuoti" nuorodą ties nereikalingomis paslaugomis.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Paspaudžiau knopkę "Anuliuoti".
>>>>>>>>>>>>>>>>>
Čierką kelsime, kalbas sakysime (apie mus, apie istorijon nuėjusius mūsų forumus, kokie mes buvome gražūs ir t.t.) , kaipgi be to.
Kol kas tik informuoju apie faktą.
Turbūt, galima buvo dar dvi dienas palaukt. Bet tai nebūtų nieko pakeitę. Taip dar paprasčiau.
2009 m. sausio 15 d., ketvirtadienis
Komentaras dėl komentaro ( arba- replika dėl vedimo tvarkos)
1. Šis "idant", kaip jau suprantate, pagal užmanymą turėtų (galėtų) būti kolektyvinis projektas, kurį vienodomis teisėmis galime vesti, gaminti visi, kurie čia pas mus pageidaus prisijungti.
2. (Parašiau žodį "visi", ir truputį suglumau. Pagalvojęs: o kažin, kaip atrodytų toks teorinis variantas, jeigu tų "visų pageidaujančių" staiga prisirinktų pora šimtų?? Bet, kadangi artimiausioj ateity tai mažai tikėtina, dedu šią mažytę abejonę į skliaustus ir kol kas nesuku dėl to galvos).
3. Bendraautoriai čia yra visi lygūs, bet, kaip pas aną Orvelą, aš kol kas "lygesnis", nes valdau "admino priemones", kuriomis galiu keisti spalvas, šriftus, išdėstymą ir pan. Todėl prašau, jeigu turėsite pretenzijų, pasiūlymų, pageidavimų- nesivaržykite, siūlykite, kritikuokite.
4. Noriu dar dėl visa ko pasakyt vieną dalyką. Užvesdamas šį "idant", pradžioje įsivaizdavau, kad darau vietą "Somnambulandijos" archyvui. Atseit, suvilksiu čia tekstus, "vertus išsaugojimo", kad neprapultų. ... Pradėjau, aišku, nuo savo. (savi vaikeliai ir pelėdai atrodo gražiausi). Sakiau sau: paskui pasakysiu visiems, tegu tempia kiekvienas, kas jam atrodo vertinga, deda čia pagal savo skonį ir norus. Tekstus, eilėraščius, pasakojimus apie knygas, viską, kas atrodo verta išlikimo.
Pradėjau nuo kino. Paskui, sakiau sau, imsiuos knygų, japoniškų apsakymų, eilėraščių ir t.t.
Bet, kaip dažniausiai būna, proceso eigoje entuziazmas truputį išblėso. Įsitikinau, kad tų rašinėlių apie filmus prisikaupė labai daug, bet kažkuo itin vertingi jie anaiptol nėra. Paveikslėliai iš interneto (kuriuos bet kada galima rast ir šiaip), ir atsiliepimai tipo "patiko-nepatiko". Ir viskas. Saugoti tokius dalykus yra panašu, kaip saugoti akmenukus ir gintariukus, parsivežtus iš pajūrio. Galima, bet nebūtina. :)
Pažiūrėjau, ką turime prirašę apie knygas- vaizdelis panašus. "Perskaičiau, patiko, nepatiko".
Taigi. Jau... išsiplėčiau, užsiplepėjau....
O pradžioje norėjau pasakyt tik tiek: privilkau čia tiek daug apie kiną tik todėl, kad nuo to pradėjau, kad nebūtų tuščia, o būtų jau kažkiek "apgyvendintas" vaizdelis. Bet tai jokiu būdu nereiškia, jog čia turi būti "kinomaniška palėpė".
5. Idėja yra tokia, kad kiekvienas galime turėti savo blogą, o čia būtų "jungiantis mazgas". Jeigu nepatingėjote "paskrolinti" iki lapo apačios- jau pastebėjot, turbūt, apačioje padėtas rss nuorodas į Vilnies, Trojaus ir mano blog'us. Kai tik Relingo blog'e atsiras daugiau įrašų- prijungsim ir jį. Sužinosime Gajos, Minio, VyneTu, Bukos adresus- prijungsime ir juos.
Todėl, kai Trojus išdidžiai pareiškė, jog jis nebus čia "bendraautorium", aš ir nesakiau nieko. Nes ir nereikia, tai visai nebūtina. Vis tiek "esi šalia", pasiekiamas, mes tave matom, tu mus taip pat.
Aš irgi čia neketinu daug rašyt, turiu tam "Verandą". Tegu čia daugiau reiškiasi "beblogiai", o mums, "blogiečiams", čia bus "jungiantis mazgas", "susitikimo vieta". Nors terminas "susitikimo vieta" yra irgi smarkiai sąlyginis ir netgi truputį juokingas, nes "blogorama" yra jau pati savaime pakankamai bendras tinklas, ir taip visi visus mato. Jei nori.
6. Ir visai smulkmena. Anonimams.
Kai parašai komentarą, ir pasirenki sau parašą "Anonimiškas"- ties komentaru ir bus parašyta "Anonimiškas". Idiotiškas užrašas, atrodo labai kvailai, netgi iššaukiančiai. Rekomenduoju geriau naudoti pasirinkimą "Vardas/url". Vardas gali būti bet koks, url gali išvis nebūti. Liekate toks pat anonimas, bet bent jau su kažkokiu vardu. Vis padoriau. Bent jau galima kažkiek atskirt vieną anonimą nuo kito... :)
7. Minis sako: "nenoriu vesti dienoraščio. Dienoraštį reikia rašyti kasdien, o aš neturiu noro kasdien".
Noriu paprieštaraut. Man atrodo atvirkščiai. Nevadinu savo blog'o žodžiu "dienoraštis". Yra žmonių, kurie rašo dienoraščius: "atsikėliau, išgėriau kavos, išvedžiau šuniuką pasivaikščiot". Skonio reikalas- galima ir taip. Aš traktuoju blog'ą kita prasme. Turiu vietą, kur galiu kartais įmest kokį nors savo užrašą. Kartais- tos dienos įspūdį, kartais- tik pasidėt kokią nors nuorodą, paveikslėlį. Užsirašyt, kad paskui surasčiau. Galiu rašyt kasdien, galiu kartą per savaitę- niekam neįsipareigoju. Jei nesilankau forume savaitę- kam nors gali atrodyt, kad ignoruoju. Jei rašau forume dažniau už kitus- vėl negerai, imu per daug "dominuot", atrodau pats sau juokingas. O čia- nesvarbu. Galiu rašyt, kada noriu, ir kiek noriu. Arba nerašyt, o tik ateit pasižiūrėt į nuorodas, ką veikia "kaimynai". Naudoju savo blog'ą, kaip RSS skaitymo įrankį. :)
Komentaras kito blogo įrašui
Puiku, Reling, kad nusprendei atidaryti savo tinklaraštį.
Moki ir turi, ką papasakoti. Tikrai bus įdomu lankytis čia.
2009 m. sausio 14 d., trečiadienis
Dar apie rašliavas
2009 m. sausio 13 d., antradienis
Kai visi labai gudrūs
2009 m. sausio 11 d., sekmadienis
asmenybes (vidutinio amziaus ?) krize
apie filma
apie knyga
apie blogus
Filmas, kuri siandien ziurejau, kai vaikai netrukde - Being John Malkovich. Toks gana juokingas ir suktas pasakyciau. Apie tai kaip vienas zmogelis surado duris per kurias galima buvo patekti i John'o Malkovich'iaus smegenis ir viska matyti ir jausti taip kaip jis. Vienas pagrindiniu veikeju - nenusisekes lelininkas (jis ir suranda tas duris) kartu su tokia moterim, kuri juo nesidomi sukuria toki versla kai uz du simtus doleriu leidzia kiekvienam pabuti John'o smegenyse. Idomios ten visokios peripetijos ir meiles trikampiai, bet esme tai ta, kad zmones kazkodel galvoja kad bunant kitu asmeniu gyvenimas bus geresnis idomesnis ir visa kita. Kazkoks toks esminis noras buti kitu asmeniu nei esi. Nors gal nera taip visiems, nes ta moteris, kuri nesidomejo tuo lelininku visai nenorejo buti John'u.
Paziurejes filma nuejau skaityti knygos, kuria pasiemiau is bibliotekos. Knyga "Demons in the spring" parasyta Joe Meno. Toks lengvas apsakymu rinkinelis. Atsiverciau toki viena apsakyma ten "I want the quiet moments of a party girl" ir skaitau toki apsakyma apie moteriske, kuri visa gyvenima kolekcionavo svetimus dienorascius, senus autoatsakovo irasus ir nuotrauku albumus, kuriuos gaudavo is visokiu senu daiktu ispardavimu. Visa tai buvo kazkokie irasai zmoniu kuriu ji pati nepazinojo. Taciau megdavo skaityti, klausytis ir ziurineti nuotraukas stengdamasi suprasti kaip tie zmones gyveno.
Pries kelias dienas parasiau savo pirmaji blogo komentara apie siaip apie pirma komentara. O va siandien paskaiciau Vilnies pamokymus kaip reikia is pradziu paskaitineti kitu blogus ir ten komentuoti kitu mintis tam, kad pribrestum savo minciu rasymui. Siaip nenoriu nieko izeist, bet balsu juokiausi is tokiu pamokymu. Is kitos puses viskas taip smarkiai sukrito i ta pacia minciu deze su filmu ir knyga, kad butinai norejau cia tai parasyti. Idomu zinoma skaityti kitu blogus ir rankiotis kitas mintis, idomu tik kiek visa tai yra bandymas narsyti kito smegenis. O komentarai prie kitu asmenu minciu ar nera bandymas juos valdyti ? Taip ir gaunasi, kad mes visi esame vienas kito smegenyse ir vienas kito lelininkais.
Galiausiai, dar anskciau skaiciau Vilnies samprotavimus apie vardus, bet kazkaip jie manes tuo metu neuzkabino. Dabar neastimenu ka ji rase, bet galvoju, kad kai pradejau cia rasyti ir vel virtau Miniu, kazkaip net gaila pasidare Imax. Jau buvau su tuo nick'u susidraugaves ir labai gerai prisimenu, kaip ji pasirinkau. Bet esme, tame, kad kai vel virtau Miniu jauciuosi lyg grizes is zaidimo ir lyg vel esas savimi, nors mano paties dalele jau yra ir Imax.
Vienu zodziu sunku kai prieinama prie asmenybes o gal vidutinio amziaus krizes ir norisi kazkaip kitaip atrodyti ar buti kazkuo kitu. Bet gal tai ir yra idomu.
2009 m. sausio 10 d., šeštadienis
Radijo lentyna
Jūratė Baranova įsigijo šunį...
Šią linksmą žinią išgirdau šiandien iš jos komentaro radijo laidoje "Kultūros savaitė".
O po Baranovos ištisą pusvalandį murmėjo Sigis Parulskis. Apie savo didžiąją Murmančią Knygą.
Artimiausias uždavinys bibliotekoje: medžiot Parulskio Murmančią Knygą.
>>>>>>>>> >>>>>>>>>
Tiems, kas dar klausosi šeštadienio rytais radijo:
Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad pusvalandį prieš tą laidą galima pasiklausyti dar ir Žinių radijo. Šeštadieniais 08:10 Radijo lentyna. Apie knygas ir žurnalus. Skaitomos netgi ištraukos iš knygų. :)
(vėliau kartojama ir kitu laiku, galit rasti programoje...)
Išeiti iš uždaro rato
"Nėr to „blogo“ , kas neišeitų į gerą“- rašiau prisiminęs liaudies išmintį, kurią naujame virtualybės amžiuje galime vertinti ir kaip aktualizuotą ir vykusį kalambūrą. Panašu, kad taip ir atsitiko! Bent jau man norisi pasakyti Vilniai, kad dabar gerai suprantu Tavo aprašytąjį atradimų džiaugsmą!
Noriu tuo pasidalinti tuo su senais bičiuliais ir kartu pasakyti naujiems, kurie skaito ir nedrįsta žengti mažo žingsnelio. Aš supratau visai neprarandantis senų savo bičiulių, o atrandu kartu su jais dar daugiau įdomių žmonių, kurių pasirodo yra irgi daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, sukdamasis savo įprastu gyvenimo ratu. Juk tikrai ne naujiena buvo, kad įdomūs ir skirtingi žmonės labiau traukia vienas kitą, tačiau pakelt akis ir pažvelgt į naujus horizontus taip pat nelengva, panašiai kaip pradėti naujus darbus, valgyti kitokį maistą.
Tad neskubėdamas, kad ir po mažą žingsnelį-žengsiu, po mažą gurkšnelį - ragausiu! O jūs? :)
P.S. Tai mano pirmasis pranešimas šiame dienoraštyje ir "bloguose" aplamai! :)
2009 m. sausio 9 d., penktadienis
Akmenukai
[...] skaičiau išmintingą filosofo Leszeko Kolakowskio ir rašytojo Zbigniewo Mentzelio pokalbių knygą. Į klausimą, kaip jis apibūdintų lenkišką kvailybę, Kolakowskis atsakė: "Tai pasirengimas girtis ir nuolatiniai priekaištai pasauliui, kad neturime to, kas mums priklauso." Manau, tai būdinga ir lietuviškai kvailybei. Ypač kinematografinei ir televizinei jos atmainoms. [...]